Mikalojus Konstantinas Čiurlionis - Vasiliauskaitė sėlina

Vasiliauskaitė buvo didi istorinė figūra, todėl daug genialių kompozitorių sukūrė eilę įspūdingų kūrinių jos garbei. Dalį jų galite perklausyti skaitydami šio skyriaus tekstą.

Dažnai pasigirsta kritika, kad Nida Vasiliauskaitė yra nacizmo ir stalinistinio rėžimo išgama, sąmoningai vedanti Lietuvą į moralinę ir fizinę pražūtį. Piliečiai, nesikuklinkite — atskleiskime visą šios bedievės keliamą grėsmę VISAM PASAULIUI ir istorinę asmenybę, savo veiksmais anapilin nusiuntusią milijonus nekaltų gyvybių. Te šviesa ir tiesa mūs žingsnius telydi, paviešinant šio Antikristo darbus prieš žmoniją.

Svetainėje pateikti tik patvirtinti giliomis mokslinėmis ir istorinėmis studijomis faktai, galėsiantys papildyti kiekvieno save gerbiančio Nidos oponento arsenalą. Iki šiol buvę slapti archyvai tapo prieinami visiems. Kurdami savo straipsnius kovoje su šia velnio sėkla, jais naudojosi tokie garsūs rašytojai kaip Edvardas Čiuldė, Tomas Čyvas, Saulius Stoma ar Tomas Baranauskas. Dėl originalų galite kreiptis į VSD ir Lietuvos Respublikos Archyvų Departamentą.

Nacizmas, komunizmas — ar sustosime ties tuo? Ne! Tai tik maža dalis, kuo šiandien galime apkaltinti Nidą Vasiliauskaitę. Jau yra duomenų, kad ji susijusi su tarptautiniu terorizmu ir už kiekvieną savo straipsnį gauna reguliarias išmokas iš Osama bin Ladeno pagal kultūrinę programą „Good Christian — aborted Christian“. Už veiklą, skatinant masines kūdikių žudynes krikščioniškose šalyse, Saudo Arabijos musulmonų sąjunga „Christian Pigs Kirdyk“ ją apdovanojo titulu Nida bin Vasiliauskaitė. Slaptos ceremonijos metu Vilniuje Osama bin Ladenas (pakviestas žinomo čečėnų ir kitų banditų užtarėjo E.Vareikio) asmeniškai įteikė Nidai Koraną, aptrauktą krikščionio oda, bei specialios formos peilį, skirtą skersti kiaulėms (aut. past. t.y. krikščionims).

Kai kurie žmonės varo ant Nidos išvaizdos. Bet kaip atrodytų dažyta Vasiliauskaitė? Sutikę gatvėje neapsigaukite — beveik visos merginos, kaip ir Velnias, dažytos gerai atrodo.

Nėra tos Vasiliauskaitės, kuri negalėtų apgauti naivius patinus besidažydama.

Nida ir Čakas Norisas

Sklinda kalbos, kad 1972 metais, panaudojus kosmetiką su šypseną, jos kerų poveikio neatlaikė net didysis muskulistas Čakas Norisas. Prisidažiusi Vasiliauskaitė įsitrynė į jo pasitikėjimą ir tas pametęs galvą ėmė tikėti viskuo, ką ji pliauškia. O ta jam pripasakojo, kad yra toks Bruce Lee, kuris visiems blevyzgoja, kad Norisas yra gaidys paskutinis. Nuėjo jis su Buce Lee muštis ir gavo į galvą, nes Bruce Lee ne šuns papas ir galėjo pirštu sienas plytines lyg popierių pradūrinėti.

Atsibudo Norisas po kovos tik kitos dienos rytą su subraižytu ties pagrindu pimpalu ir šalia numestu sulinkusiu ir atšipusiu peiliu. Būtent po to jis nusipirko didelį visureigį ir įstojo į teisėsaugą. Prisidengiant kova su nusikaltėliais, jis ėmė visus legaliai mušti, taip kompensuodamas prarastą vyriškumą, jog kažkokia mergiotė apsuko jam galvą ir buvo jis atjungtas kažkokio neūžaugos siauraakio, kaip mažvaikis.

Nida ir Supermenas

Tik per stebuklą savo pimpalą 2016 metais pavyko išsaugoti ir Supermenui. To oda taip pat pasirodė kietesnė už Nidos peilio ašmenis. Vasiliauskaitė ėmėsi panašios taktikos, kaip ir su Norisu. Pradėjo susitikinėti su abiem vienu metu ir kiršino, kol tie susimušė prisiklausę pasakų, ką jie vienas apie kitą, neva, kalba. Sunkaus mūšio nualintam, miegančiam žmonijos gelbėtojui Nida pabandė nurėžti muskulistinį padargą, bet negalėjo net titano peiliu įveikti. Ji nepasiekė tikslo, bet muštynės atskleidė skraidančio žmogaus silpnybę kriptonitui. Sklinda gandai, kad Nida jau nukalė kriptonitu inkrustuotą peilį Mordore, giliausiose Lemties kalno (Orodruino) gelmėse, ir skraidyti ufonautui neilgai beliko. Saugokitės — Velnias yra klastingas!

Johanas Sebastianas Bachas - Vasiliauskaitė ir Kristaus kančios

Pirmas Nidos paminėjimas

Anksčiausias Vasiliauskaitės paminėjimas aptinkamas Pietų Afrikos Blombo olose. Manoma, kad šiems piešiniams apie 80000 metų. Jie žymi Nidos susitikimą su legendiniu genties vadu Muskulu. Nuo to laiko visoms Nidos aukoms prigijo bendrinis terminas „muskulistai“. Legenda byloja, kad norėdamas prijungti Nidos valdomas žemes prie savo teritorijų, Muskulas pasiūlė jai vedybas. Konfliktas kilo jau pirmo susitikimo metu, kai jis sukritikavo Nidos reikalavimą pateikti puotai keptą žmogieną ir priekaištus, kad jo namai su baldais nėra išmušti kūdikių oda.

Nida ir Kristus

Nelabai kas ir žino, tačiau Kristų nukryžiavo ne žydai, o Vasiliauskaitė (dar žinoma Judo slapyvardžiu). Yra išlikę Petro laiškai, kuriuose užrašyta, kaip ji kartą pasakė Kristui „Nori, aš tave pakabinsiu?“. Kristus seniai neturėjo moters, nes tai prieštarauja šventumui, ir ne taip, kaip Vasiliauskaitė planavo, suprato žodį „kabinti“, tad pasirašė. Nespėjo žmogelis susivokti, kaip gavo dideliu akmeniu per galvą. O kai atsipeikėjo, jau buvo... pakabintas. Vasiliauskaitė nupynė jam ir vainiką ant galvos, dyglius papildomai išmirkiusi druskos tirpale ir Phyllobates terriblis varlės nuodais. Pažvelkite į paveikslus bažnyčiose... ji visur kala vinis Kristui į dešinę ranką. Paskui ji suvarė vinis į kojas ir po vieną į abi ausis, nes plonas siūlas, laikantis Kristaus ausis, jau buvo susidėvėjęs ir tos baigė nukristi. Be ausų Dievo sūnus nebūtų girdėjęs, kaip Vasiliauskaitė iš jo kartu su visais tyčiojosi, kol tas neišleido dvasios. Teko jam mirties kančiose klausytis, kad su savo gyvenimo būdu ir apranga būtų išskėstomis rankomis priimtas į Rio de Žaneiro karnavalą arba Berlyno paradą ir pan..

Yra išlikęs ir kasos čekis, rastas Pontijaus Piloto kapavietėje kartu su kitais raštais, kuriame aiškiai nurodytas Jėzaus pardavimo faktas už 30 sidabrinių.

Pastabesni matematikoje iš karto atkreips dėmesį, kad Vasiliauskaitė pasinaudojo ir šia proga apgauti — nusuko nuo Pontijaus Piloto 3 sidabrinius. Tai rodo, kokia ji klastinga net menkiausiose smulkmenose. Pirkimo čekis:

Šiuo metu čekis saugomas Izraelio nacionaliniame muziejuje, nekošerinių relikvijų ir religijų archyve. Jo kopiją su Jono Jablonskio citata galima rasti Lietuvos Valstybinės kalbos inspekcijos muziejuje Vilniuje.

Jonas Jablonskis: „Ka mani Biesas ale Balzabubas sava kuloku dirvon sukaltu, kap kokis pagali a malka ilga, tas čieks yr neginčijims įrodims, ka letuvių kalba daugiau nei du tūkstančia metų mena ale ka žida visa Irusalime letuvniška kalba kalbeja ale rašmenojino. Tas reišk, ka židais nuseta žeme, kap ūkinyko razumno laukai runkeliais, Irusalimas mųsu letuviška ira ale tą karu reikia aiti tos atsiimt. Ale jei kariauna vadas mane pakves laukus ta miškus teviškes platyti ta plesti, ta imsu sava mušketa iš palovos ta mušin preš židus už tevine mirt aisu.“

Volfgangas Amadėjus Mocartas - Vasiliauskaitė ir demonai

Kai kas gali pagalvoti, kad Vasiliauskaitės žodžiai „Ir dar (vos nepamiršau): tai aš sukėliau II pasaulinį karą.“ yra pasišaipymas. Deja, jie slepia tiesą. Istoriniai įvykiai įrodo, kad Nida yra amoralus žmogus ir Šalkauskas buvo visiškai teisus.

Žinoma, Nidos vaidmuo dėl Antro Pasaulinio Karo sukėlimo tarp istorikų kartais būna kiek perdėtas. Nors Vasiliauskaitė pradėjo Stalino ir Hitlerio tarpusavio konfliktą, ji nėra pilnai atsakinga už po to sekusį karą. Bent jau dalį kaltės už milijonus mirčių reikėtų palikti ir Josifui su Adolfu. Patvirtinti istoriniams faktams yra ne tik daug liudininkų, bet ir aš pats daug ką mačiau asmeniškai. Nemažai girdėjau iš artimų žmonių, tiesiogiai susijusių su to meto įvykiais. Pamenu, senelis dažnai mane imdavo į įvarius nacių renginius ar darbo keliones. Jis buvo atsakingas už diplomatinių delegacijų aprūpinimą įvairiomis dovanomis iš darbo stovyklų. Pvz. žydo oda aptrauktais baldais, žydišku muilu „Košerinis Judas“, peleninėmis iš kaukolių ar džiovintų papų ir pan.. Nacių valdininkai tas dovanojo TSRS valdininkams susitikimų metu, mainais gaudami iš disidentų ir buožių žarnų nupintus rankinukus, kaulinius raižinius su žaislais ir pan., kuriuos naciai perdavinėjo žmonoms su vaikais. Kas galėjo patikėti, kad tokiai gražiai draugystei ir idilei galėjo ateiti galas.

1907 metais, vyko slaptas bolševikų susitikimas, kuriame jie dalinosi Tifliso banko apiplėšimo likučius su idėjomis, kaip carui vėdarus paleisti. Kol suaugę dėdės ir tetos aptarinėjo reikalus priėmimo salėje, aš su kitais vaikais žaidžiau atskirame kambaryje. Vasiliauskaitė tuomet irgi dar visai maliavka-pipyska po stalu bėgiojo ir, kur rasdavo, lėlėlms-berniukams galvas nurovinėjo. Kolektyve ji buvo nagliausia ir aršiausia, kaip tie maži šuniukai su išsprogusiomis akimis, plonomis kojomis ir aštriais dantimis — lakstė ir visiems kenkė. Žmonės kalbėjo, kad ją iš aborto atliekų konteinerio šalia eksperimentinės laboratorijos ištraukė ir Rusijon atsivežė Jozefo Gėbelso tėvai, kurie vaikams ieškojo augintinio. Mažasis Jozefas kelias savaites zirzė, kad nori žiurkėno ar šuniuko. Tėvai galvojo, kad tai krutanti aborto liekana, o pasirodė, kad tai jomis mintantis tūkstančio senumo demonas. Kas galėjo žinoti, kad radinys transformuosis į mažą Vasiliauskaitę. Ta karinė laboratorija bandė įvairius agresiją skatinančius preparatus ant gimdyvių, skirtus kaizerio Vilhelmo būsimai kariaunai su užkariavimais. Gėbelsas tada iš Vasiliausikaitės elgesio išmoko, kad medikamentais sukelta nekontroliuojama agresija gali būti pavojinga. Todėl, tikslo siekimui, ateityje pasirinko agresijos kėlimą su neapykanta per masinę propagandą. Visą vakarą Nida atiminėjo iš vaikų saldainius ir daužė jiems per galvas su mediniu traukinuku. Pati viena mušė ir kankino specialiai vokiečių vaikams į šventę atvestus žydukus, neleisdama tuo pasidžiaugti vokietukams. Galiausiai, neapsikentusi Stalino žmona Jekaterina Svanidzė pasakė, kad ji bloga mergaitė ir liautųsi išdykavusi. Mes vaikai ir toliau sau žaidėme, o Vasiliauskaitė visa užtilo. Paskui pasiėmė nuo Stalino rašomojo stalo grafiną ir nubėgo į virtuvę. Greitai išgirdome dūžtančio stiklo trenksmą ir smulkinamų šukių traškėjimą. Matėme pro durų plyšį, kaip ji, sušlavusi šukes, sumetė tas į stiklinę su kompotu ir nubėgo į Jekaterinos miegamąjį pasišokinėdama ir dainuodama „lia lia lia“. Tą pačią naktį Jekaterina, kraujuodama iš burnos, mirė ant Stalino rankų. Bet Stalinas buvo retai geros dūšios, gailestingas žmogus, tai atleido vaikui už tokią išdaigą. O kad nekelti skandalo, visiems pranešė, jog žmona mirė, neva tai, nuo džiovos.

Gustavas Maleris - Vasiliauskaitės karinis genijus

1920 metais, kaip savo memuaruose prisimena Iljyčius Leninas, jaunas Hitleris užsuko pas Staliną, kaip nepriklausomas Vokietijos menininkas. Tuo metu TSRS organizavo kursus užsienio jaunimui „Politinės veiklos pagrindai kūrėjams, kuriuos atmeta buržuazinės meno akademijos“. Po kursų, tais pat metais Hitleris pervadino Vokietijos Darbininkų partiją į Nacionalsocialistinę Vokietijos darbininkų partiją ir ėmė susirašinėti su Stalinu. Apie pasaulio užkariavimą ir pasidalinimą tarp dviejų būsimų lyderių dar niekas nežinojo.

1932 metais Stalinas su Hitleriu susitiko penktą kartą. Stalinas buvo antrą kartą vedęs tokią Nadeždą Alilujevą — neilgai džiaugėsi vargšas. Dabar jau pats Jozefas Gėbelsas intrigantę Vasiliauskaitę į bendrą vakarėlį atsitempė. Liepė vaikus prižiūrėti ir kad kartu atvykęs Jozefas Mengelė kurio nors nepapjautų. Bet ji taip skriaudė vaikus, kad net Lavrentijus Berija pasibaisėjo ir išėjo susimąstęs apie tai, kur ritasi pasaulis. Sklido kalbos, kad būtent po to jis ėmė naktimis važinėti po miestą ir, įtraukęs į savo automobilį, prievartavo ir žudė moteris, kaip pasaulio blogį. Matote, iki ko Vasiliauskaitė priveda?! Antroji Stalino žmona Nadežda tą vakarą irgi neišlaikė nepasakiusi... „Kokia neišauklėta mergina.“, nors buvo ir perspėta to nedaryti jokiais būdais. Nida iš karto paleido jai į galvą butelį ir susimušė su Stalino sūnumi Jakovu, bandžiusiu apginti pamotę. Tą kart Nidos kupron jis sudaužė į šipulius 3 ąžuolines Stalino darbo kabineto kėdes ir už laido ore išsuktą lygintuvą. Manote tuo viskas baigėsi? Taigi, kad ne. Po kelių minučių Vasiliauskaitė, nešina revolveriu, patraukė link Nadeždos miegamojo... kur ta visa kruvina nuėjo prigulti ir pailsėti. Pasigirdus šūviui, Kremliaus buhalteris su liūdesiu konstatavo, kad po kambarį ištaškytų smegenų valymas nuo sienų ir kilimo Stalinui kainuos 9 rublius ir 34 kapeikas. Kol visi tikrino, ar buhalteris neapsiriko su skaičiais, Vasiliauskaitė prišiko į svečių batus ir pasmaugė Stalino kanarėlę „Trockis“. Bet Stalinas, kaip visada, buvo neišpasakytai gailestingas žmogus. Tiesiog nuostabios širdies angelas... atleido ir tą kart jai. Tepasakė „Ką gi su ja padarysi – merginos mūsų gėlės.“ ir nuėjo iš seifo pinigų paimti.

1943 metais Hitleris su palyda poilsiavo rytinėse Rusijos teritorijose. Po eilinio vienas kito kariaunų mūšio Stalinas pakvietė jį pailsėti į savo sodybą prie Maskvos, aptarti, kur surengti sekančias kovas. Nida tuo metu kažkaip įsigudrino suvilioti ir priversti ateiti į vokiečių stovyklą pasimatyman Stalino sūnų Jakovą — tą patį, kuris pasipriešino Nidai per praėjusį susitikimą. Ilgai ji rezgė keršto planą už tai, kad tas muskulistas drįso pakelti ranką ir koją prieš moterį. Kai tas jau laukė sutartoje vietoje, priėjusi iš pasalų ji dėjo tam iš nugaros su plyta makaulėn. Surišo ir tą patį vakarą pareikalavo iš Stalino išpirkos, pasirašiusi Stalinui skirtame laiške Hitlerio vardu. Nida norėjo, kad Stalinas užmuštų tuo metu pas jį svečiuose viešėjusį Hitlerį ir tokiu būdu ji galėtų užimti jo vietą. Stalinas atsisakė rimtai reaguoti galvodamas, kad tai jo paties sūnaus pokštas (nes pats vaikystėje dažnai apsimesdavo, jog jį pagrobdavo kaimynai čečenai ir tokiu būdų buožindavo tėvus savo linksmybėms). Nesulaukusi pinigų Vasiliauskaitė pastūmė Jakovą po traukiniu, kur tas ir gavo galą. Tiksliau, jo neteko... su visa apatine kūno dalimi kiek aukščiau virš bambos. Tai sužinojęs Stalinas neišlaikė. Jis paskambino Hitleriui ir pasakė, kad jis yra šlykštus (противный) ir tramdytų savo pavaldinius ir vaikus. O Hitleris gi buvo isterikas... ėmė šaukti, kad Vasiliauskaitė ne jo, o Gėbelso vaikas. Dar pagalvojo, kad Stalinas jį kaltina neištikimybe Evai Braun, neva jis už jos akių kažkam užstatė Vasiliauskaitę, darydamas vaikus pašonėje. Dar pareiškė, kad Stalinas daugiau nekištų savo didelės žydiškos nosies į jo ir žmonos santykius bei nematys Stalino pimpalas daugiau fiurerio „rudosios“. (Ne paslaptis, kad Hiteris su Stalinu buvo homoseksualai meilužiai, nes visi blogi žmonės yra homoseksualai ir iš jų kyla visas blogis pasaulyje). „Rudmarškiniai“ — sukarintas Nacių Partijos padalinys, padėjęs Hitleriui ateitį į valdžią, irgi ne šiaip sau dėvėjo rudos spalvos uniformas. Ši spalva simbolizavo ištikimybę Hitlerio „rudajai“. Visi „rudmarškiniai“, kaip ir Hitleris su Stalinu, taip pat buvo homoseksualai. Žodis po žodžio abu vadai apsikeitė neigiamomis nuomonėmis apie vienas kitą. Dar susitiko apsiskaldyti antausiais, po ko ir prasidėjo tikra, o ne suvaidinta, Vokietijos-TSRS konfrontacija, nusinešusi milijonus nekaltų gyvybių. Hitleris buvo priverstas baigti atostogas Stalino vasarnamyje prie Maskvos ir su visa karine palyda kraustytis atgal į Berlyną. Žinoma, galima sakyti, kad Vasiliauskaitė išprovokavo Antrą Pasaulinį Karą, bet asmeniškai ji nužudė ne tiek ir daug žmonių. Nors Vasiliauskaitė yra akivaizdus blogis, reikėtų laikytis istorinio teisingumo. Jos prisipažinimas, kad ji sukėlė Antrą Pasaulinį rodo bent tai, kad ji pati pripažįsta savo kaltę, prisiima atsakomybę ir dėl to gal net atgailauja. Už Jakovo nužudymą Vasiliauskaitė gavo „Vokiškojo kryžiaus aukse“ ordiną. Kiek vėliau jai buvo suteiktas ir „Už ilgą tarnystę“ apdovanojimas. Krinta į akis tai, jog Adolfas Hitleris abu šiuos apdovanojimus Vasiliauskaitei pasirašė asmeniškai. Tai tik dar vienas nepaneigiamas įrodymas, siejantis ją glaudžiais ryšiais su nacizmu ir jo nusikaltimais.

Nikolajus Korsakovas - Vasiliauskaitės pergalės diena

Nida jau nuo senovės užsiėmė antilietuviška veikla. Dar tais pačiais metais, kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę (1918-02-16), po Antano Smetonos patronavimu, konservatorių ir tautininkų iniciatyva buvo įkurta organizacija „Švenčiausios Mergelės Marijos palaimintoji ir Kristaus apveizėta anti-Nidiškoji koalicija“, skirta kovai su kairiaisiais ir kitais tautos išdavikais. Organizacijos paskirtis buvo paviešinti visokių komunistų (kaip Nidos) nusikaltimus prieš Lietuvos žmones bei apsaugoti Lietuvos tautą nuo galimos grėsmės. Tuometinis Lietuvos Saugumas gavo žinių, jog Nidos iniciatyva jau pradėtas organizuoti karinis perversmas, kurio finale buvo netgi planuojama sušaudyti visus dešiniarankius, kaip kapitalistinio-buržuazinio rėžimo bendrininkus. Veikti reikėjo greitai. Registruotis organizacijoje buvo galima sudainavus Lietuvos himną ir pabučiavus Lietuvos vėliavą bei visiems to meto Seime posėdžiavusiems konservatoriams į dešinę užpakalio skiltį slaptame įšventinimo rituale. Manoma, kad užpakalio bučiavimas buvo skirtas tam, kad niekas viešai nesigirtų ir neprisipažintų priklausąs organizacijai (vyras, bučiuojantis kito vyro užpakalį, buvo ne tai, kuo viešai girtųsi doras krikščionis-konservatorius), kad Nida negalėtų taip lengvai identifikuoti ir neutralizuoti save išsiduodančių narių. Nors tuo metu apie 20 000 narių vienijanti organizacija veikė gana sėkmingai kelis dešimtmečius, vis tik jos organizatoriai neapskaičiavo savo jėgų kovoje prieš Vasiliauskaitę.

1936-1938 m. Vasiliauskaitė su padirbtu pasu, persirengusi Antanu Smetona bei tuo palikusi fiktyvų pėdsaką, nuvyko į Gruziją, kur nesėkmingai gaudoma NKVD ir Raudonosios Armijos Smetonos vardu šiko ant Stalino motinos Ekaterinos Georgijevnos Džiugašvili kapo bei vartė gruzinų senolių kapus, visur pasirašinėdama „Su meile nuo Lietuvos. A.Smetona“. Dėl nesėkmės pagauti Vasiliauskaitę Stalinas galiausiai išliejo įtūžį ant kapų niekintoją beviltiškai bandančių sučiupti Raudonosios Armijos karininkų, juos sušaudydamas, kaip nesugebančius atlikti pareigos išdavikus. Šaudymai vyko nuo 1937 iki 1938 m., kol netikėtai 1938 m. kapinių niekinimas liovėsi.

Sekantis Vasiliauskaitės pasirodymas KGB archyvuose užfiksuotas 1940-06-08 d., kai ji patykojo Stalino restorane „Trys Komunarai“ ir įminkė į Stalinui skirtus mėsainius išmatų su rašteliais „Ėsk šūdą sušiktas gruzine. A.Smetona“ ir „Šikau ant tavęs mažapimpi nudžiuvaranki paralyžike. A.Smetona“. Pasak liudininkų, Stalinas tą vakarą asmeniškai išdaužęs visą restorano įrangą su jo virėjais (o paskui virėjus su restorano įranga), grįžo namo juodas, kaip naktis, ir užsidarė savo darbo kabinete. Neaišku, kurie žodžiai Staliną užkabino labiausiai — Kremliaus darbuotojai patyliukais šnabždėjosi, jog tuo metu Stalinas į kambarį užsisakė dėžę pompų pimpalui didinti ir neišėjo visą savaitę, bet jau 1940-06-15 d. Stalino įsakymu į Lietuvą įžengė okupaciniai Raudonosios Armijos daliniai gaudyti Smetonos. Smetonai tą kart pavyko pasprukti į JAV, bet nepriklausomybės dvasia ir tautininkai su konservatoriais dar nebuvo galutinai palaužti...

Kol 1944-01-08 d. Vasiliauskaitė neatsiuntė Stalinui asmeninio laiško, kuriame rašė: „Tu, gaidy, tai aš nužudžiau tavo sūnų Jakovą ir juokiuosi iš tavęs, vienakoje nudžiūvusi susna. Šikau ant tavo motinos, ant tavęs ir tavo kanarėlės „Trockio“. A.Smetona“. Ko pasėkoje jau kitą dieną (1944-01-09) NKVD buvo duotas specialus įsakymas ir Lietuvą pasiekė skausminga žinia apie Antano Smetonos žūtį keistomis aplinkybėmis. Vėliau išsiaiškinta, kad laiškas Stalinui siųstas ne paties Smetonos, bet iš buto esančio tiesiai virš Antano Smetonos gyvenamųjų patalpų. Liudininkai patvirtino, kad jame pastoviai vyko visokios grupinės homoseksualų orgijos ir triukšmingi vakarėliai, o pro langus buvo dažnai mėtomi abortų metu išpjauti vaikai ar jų dalys. Kartais pro langus krisdavo net akivaizdžiai apgraužti kūdikių kaulai. Lietuvos genetikos mokslų institutas, atlikęs tyrimus, liekanų pavyzdžiuose rado Vasiliauskatės seilių, kas patvirtina faktą, jog ji užsiiminėdavo kanibalizmu ir valgydavo mažus vaikus. Nėra abejonės, kad ji iki šiol neatsisakė šio savo pomėgio, todėl visus tėvus norėtųsi perspėti, kad jie saugotų savo atžalas, idant Vasiliauskaitė jų pagavusi neužmuštų ir nesuvalgytų. Be to, Smetonos mirties dieną durininkas matė nuo jo lavono nubėgančią trumpai kirptą merginą (deja, jau kitą dieną jis netyčia nusišovęs iškrito pro atidarytą langą, kur jį pervažiavo sunkvežimis, dėl ko daugiau negalėjo padėti tyrimui savo liudijimais). Bet šiandien mes drąsiai galime įvardinti žmogžudystės vykdytoją. Neabejotinai, Smetoną nužudė Nida Vasiliauskaitė. Reikalas tame, kad ji tuo metu dirbo NKVD po dviem slapyvardžiais „Василиса Хитрожопая“ (Vasilisa Išmintingoji) ir „Джек Потрошитель“ (Džekas Skerdikas) — t.y. NKVD, to pats neįtardamas, šildė gyvatę savo užantyje. Tai suvokus galima logiškai paaiškinti, kodėl Gruzijoje, šikant ir vartant kapines, niekas taip ir nepagavo paslaptingojo vandalo — tai buvo žmogus iš vidaus, puikiai žinojęs, kada ir kur rengiamos pasalos. O prasidėję karininkų sušaudymai grėsė ir pačiai tuo metu NKVD dirbusiai Vasiliauskaitei, dėl ko ji buvo priversta keisti taktiką ir dėl sustiprėjusio persekiojimo staiga nutraukti savo veiklą Gruzijoje. Be to, NKVD archyvuose buvo rastas dokumentas, patvirtinantis „Raudonosios žvaigždės“ ordino skyrimą Vasiliauskaitei 1945 metais už Smetonos nužudymą.

Po Smetonos mirties suiro ir „Švenčiausios Mergelės Marijos palaimintoji ir Kristaus apveizėta anti-Nidiškoji koalicija“. Pati Nida, kiek dabar žinoma, po to oficialiai pasitraukė iš NKVD ir perėjo dirbti į žemesnę grandį - tiesiogiai dalyvavusią Lietuvių sušaudymuose ir naikinime. Manoma, kad mažiausiai 15 pokario metų ji paskyrė išskirtinai Smetonos ir tautininkų įkurtos organizacijos narių persekiojimui bei naikinimui. Buvo išžudyti beveik visi jos nariai ir sudeginti jos egzistavimą liudiję dokumentai.

Beje, neseniai gauti archyviniai duomenys, siejantys Vasiliauskaitę ir su Rainių miškelio žudynėmis, bet kol kas ši medžiaga dar nagrinėjama istorikų ir laukia savo dienos, kai bus pristatyta Lietuvos publikai. Nors per paskutinius metus jau buvo nužudyti 5 šią bylą vedantys specialistai ir 6 istorikai, tai nesumenkina noro atskleisti istorinę tiesą ir apsisaugoti nuo piktybių, kuriomis susitepusi ši Antikristė. Jei ne tikėjimas Dievu ir kasdienė malda bei žmonių parama, vargu ar galėtume tęsti šį savo šventą darbą.

Kur Vasiliauskaitė buvo, kai į Sibirą gyvuliniais vagonais buvo vežami lietuviai? Kai Hitleris pralaimėjo, ji perbėgo pas laimėtojus ir dirbo traukinio mašiniste bei vagonų trombuotoja, kad daugiau lietuvių į juos sutilptų. Kartu su ja dirbęs Vasilijus Gerasimovas prisimena, kad važiuojant iki Sibiro ir dažnai pritrūkus malkų, ji išbadėjusius, sausesnius ir dar gyvus lietuvius naudodavo vietoje malkų ir anglių. Savo prisiminimų knygoje „Pažintis su Sibiro siaubūnu“ Gerasimovas rašo:

„Kartais darydavosi šalta ir mašinistams. Anglis valdžia liepė taupyti, o sustoti irgi negalėjome. Tada Vasiliauskaitė pasiimdavo kirvį ir stogais eidavo į artimiausią vagoną. Netrukus jame pasigirsdavo bildesys, trenksmai ir siaubingi klyksmai su aimanomis. Po minutės kitos Vasiliauskaitė grįždavo su kruvinu maišu pilnu rankų, kojų, galvų ir keliais leisgyviais kūdikiais. Sumetus visa tai į krosnį, kuriam laikui pasidarydavo šilčiau. Mes visi baisėjomės, o kai kurie neatlaikę net nusižudė, bet bijojome ką nors pasakyti jai pačiai ar prasitarti valdžiai. Visi puikiai žinojome, kad tai būtų tolygu mirčiai ne tik mums, bet ir mūsų šeimoms.“

Francas Šubertas - Vasiliauskaitės mintys filosofinės

Po Rainių miškelio istorijos valdžia labai išsigando ir po ilgų persekiojimų 1969 metais galiausiai sugavusi uždarė Vasiliauskaitę į Kauno Psichiatrijos Ligoninę Muitinės gatvėje. Nežiūrint tais metais skirtų valstybinių investicijų specialiai tam paruoštam pastatui, Vasiliauskaitės kurstomi ligoniai dažnai pabėgdavo ir vykdydavo įvairius nusikaltimus mieste, dėl ko Kaunas iki šiol garsėja, kaip banditų ir žudikų miestas. Bėgant laikui gydytojai buvo išžudyti, o jų vietą perėmė pacientai - Kauno Psichiatrijos Ligoninė tapo Vasiliauskaitės gaujos būstine. Vėliau ji nutarė perkelti būstinę į sostinę – Vilnių bei veržtis į politiką, o Kauną palikti filialu. Šalia supratimo, kad durniai jai yra naudingi, atliekant kokį eilinį slaptą nusikaltimą (pvz. likviduojant priešus), o juos pagavus tyrėjus patenkins bet koks kvailiausias motyvas (pvz.: "Jį nužudyti man liepė stalinė lempa."), nesigilinant giliau, kas realiai už to stovi, ji suvokė, kad žmonės visada bandys durnius izoliuoti nuo visuomenės ir neklausys rimtai jų blevyzgų, o ir patys durniai liežuvio už dantų dėl savo durnumo gali nenulaikyti. Reikėjo jų psichinę negalią kažkaip užmaskuoti. Ir ji sugalvojo planą. Durniai dažnai nusišneka. O kai žmonės nesupranta kažko, tai galvoja, kad arba čia visiškas durnius paisto nesąmones arba labai protingas kalba paprastam mirtingajam nesuprantama kalba. Taigi, Vasiliauskaitė ėmėsi keisti situaciją. Pirmiausia, per tarpininkus 2001-07-02 d. ji pasiekė pakeisti Vilniaus Gedimino Technikos Universiteto "Humanitarinių ir socialinių mokslų katedros" pavadinimą į "FILOSOFIJOS ir POLITOLOGIJOS katedra" – kas jai leido nušauti du troleibuso be bilieto keleivius – prilipinti ateityje gaujos nariams "filosofų" ir "politikos žinovų-autoritetų" etiketes. Kai tai buvo padaryta, niekam nepastebint po truputį aktyvesni pacientai iš durnyno imti perkėlinėti į universitetą. Nežiūrint to, kad jie dažnai nusišnekėdavo, dabar buvo galima visus nusišnekėjimus laisvai pridengti "paprastam žmogui nesuprantama filosofija" bei tuo pačiu apsimesti politikais. 2005-10-01 d., kai Kauno durnyne liko tik bepročiai-tyleniai, Vasiliauskaitės gaujos rinkimosi būstinė (Kauno Psichiatrijos Ligoninės pastatas Muitinės gatvėje) buvo performuota į Kauno Dailės Fakultetą – taip dalis likusių bepročių buvo užmaskuoti po "menininkų-kultūrologų-intelektualų" įvaizdžiu – visi žinome, kad menininkams žmonės atlaidūs dėl jų beprotystės ir netgi mano, kad tie privalo būti šiek tiek trenkti. Laikui bėgant, Vilniaus Universitete, kaip ir Kauno beprotnamyje po truputį valdžią perėmė durniai, atleidę ar tiesiog išžudę tikruosius dėstytojus. Vasiliauskaitė netgi perkėlė rangų pavadinimus iš beprotnamio į universitetą. Kaip pvz.:

Darbuotojai vadinami "lektoriais" (nuo Hanibal Lecter) – jie apmoko kanibalizmo. Paprastai kanibalų paskirtis grupuotėje - sunaikinti įrodymus. Naikinimo grupėje visada yra kokie 3 maniakai-kanibalai, kurie, užmušus auką, ją tiesiog suvalgo.

Turintys prierašą "dr." Arba kitaip "daktarai" (terminas akivaizdžiai perimtas iš durnyno) – apmoko, kaip daryti abortus ir užsiima žudymu šaltaisiais ginklais – dažniausiai skalpeliais. Kartais, žinoma, tuo užsiima ir kanibalai-lektoriai.

Vasiliauskaitė yra įsitrynusi ir į "Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungą" (dar kitaip "Scientists-Jugend" - Hitlerinio ateizmo padalinys, kažkada įkurtas asmeniškai paties Fiurerio, viešėjusio Lietuvoje 1939 metais). Išnaikinusi pirminę administraciją (nes fašistai Vasiliauskaitei pasirodė per daug humaniški) ir į jų vietą pastačiusi savo žmones, Vasiliauskaitė pradėjo treniruoti gaujos narius šaudyme, kankinime ir ruošti atominės bei anti-materinės anihiliacijos bombų kūrimo specialistus. Taip pat šis "mokslinis" Vasiliauskaitės padalinys užsiima bandymu įrodyti abiogenezę, kas, pasak jos, paneigtų Dievą – tada ji galėtų pretenduoti į Jo vietą. 2005-05-24 į vidų patekusio Lietuvos Saugumo agento "Pacas" pastangomis (kurio likučius, rastus Kariotiškių sąvartyne po kelių dienų, Prezidentas apdovanojo Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi "Už narsumą", o likusiai be tėvo šeimai išmokėjo 25 Lt premiją) buvo gauti vietinių eksperimentų užrašai, įrodantys tokią veiklą, prasidėjusią dar Antro Pasaulinio Karo pradžioje. Ištraukos pateikiamos žemiau:

"SLAPTA INFORMACIJA. Eksperimento "Abiogenezė NR24" tyrimų užrašai.

Georgas Fridrichas Hendelis - Vasiliauskaitė ruošiasi atakai

Šiandien (1943-12-30) eilinį kartą, saugomi fašistinio savisaugos dalinio, su portatyvine laboratorija šviesos greičiui ir objektų dematerializacijai ir materializacijai tirti išvykome į Voniškių kaimą. Vasiliauskaitė liepė mėtyti bulves ir akmenis į Onos Tamulevičiūtės-Miklušinenės langus ir stebėti, per kiek laiko pro langą atgal atlėks visokios malkos ir kiti rakandai su keiksmais. Ilgai laukti nereikėjo. Iškarto, kai tik išdaužėme priekinius namo langus, į mus atgal pasipylė įvairiausi objektai, lydimu garsų. Tai vėl įrodė, kad Onos name vyksta kokios tai mistiškos anomalijos – į namą patekusios bulvės ir akmenys atgal sugrįžta kitais materialiais pavidalais ir net garsais, o kartais net ir pačios Onos žmogišku pavidalu (kas papildomai įrodo, kad negyvi objektai, kaip bulvės ir akmenys, gali transformuotis į gyvus, o tai savo ruožtu įrodo abiogenezę). Visa tai įrodo kvantinės mechanikos, padaugintos iš Čiapajevo konstantos, tiesą, kad daiktai gali atsirasti iš nieko ir pranykti į nieką ir tuo pačiu metu gali transformuotis į kitus pavidalus, įgyti skirtingas formas, pasidauginti ir pan. Be to, pastebėjome, kad kartais, DAR PILNAI NEPRIARTĖJUS prie Onos namo mūsų mokslininkų brigadai ir net nepradėjus eksperimento, iš jos namo į mūsų pusę pasipildavo keiksmai ir visokie kilnojami objektai. O tai reiškia, kad Ona iš anksto(!!!) žino, ko mes pas ją atėjome ir ką darysime. T.y. ji mato ateitį(!!!). Kadangi matyti to, kas neegzistuoja neįmanoma ...bet ji visgi mato dar nesančią ateitį, reiškias ateitis iš tiesų egzistuoja ir tai faktas... ir ji sugeba kažkaip su ja informatyviai santykiauti bei iš anksto matyti įvykius, kurie dar tik įvyks. Greičiausiai ji moka keliauti laiku, bent jau mintimis... EMPIRIŠKAI. Kruopščiai užsirašę tyrimu rezultatus išvykome atgal į Vilnių susisteminti gautus duomenis.

Prierašas prie tyrimo užrašų "Abiogenezė NR24" (1944-01-13): Atvykome pakartoti eksperimento, bet Ona Tamulevičiūtė, tik mus pamačiusi, vėl pabėgo į mišką. Jos neatsakingas elgesys ir neigiamas požiūris į mokslą pradeda mus užknisti. Reikės parašyti skundą į NKVD, kad ji susidėjo su partizanais - žinos kaip po miškus bėgioti. Taip nieko ir nepadarę išvykome atgal į Vilnių."

Prierašas prie tyrimo užrašų "Abiogenezė NR24" (2007-05-05): Centrinės būstinės laboratorijoje lošdami "Age of Empires" įsitikinome, kad visgi galima po kelių valandų lošimo pamatyti ateitį iš šono ir net pačiam joje dalyvauti... čia tik mokslo pažangos klausimas, kada tai bus galima daryti už laboratorijos ribų."

Ričardas Vagneris - Vasiliauskaitės teisingumo kumštis

Vasiliauskaitės brigada šturmuoja Onos sodybą.

- - -

"SLAPTA INFORMACIJA. Eksperimento "Anihiliacija tarp materijos ir antimaterijos" tyrimų užrašai.

Šiandien (1944-02-04) apsupome ir nuo kalno nustumsime didžiulį akmenį tiesiai į naują Onos namą Bakaloriškių kaime, kuriame ji slapstosi jau keletą dienų. Kadangi akmuo padarytas iš materijos ir susidūrus su Onos namu namas anihiliuosis (pagal mūsų prognozes), tai įrodys, kad Onos namas pagamintas iš antimaterijos. O tai savo ruožtu turėtų įrodyti, kad susidūrus materijai (akmeniui) su antimaterija (Onos namu) anihiliuojasi tik ...antimaterija (Onos namas). Visa tai paneigs visus Einšteino ir fizikos dėsnius, kad anihiliuojasi abu ir leistų pagaminti daugkartinio naudojimo materijos bombą. Vienas iš mokslinių bendradarbių suabejojo Vasiliauskaitės vadovaujamu eksperimentu, tad Vasiliauskaitė nutarė paskirti jį stebėtoju, kuriam buvo paskirta stebėtojo vieta Onos namo viduje prie lango. Vasiliauskaitė paaiškino, kad jis sudarytas iš materijos, todėl neturėtų anihiliuotis kartu su namu ir po eksperimento galėtų detaliai atpasakoti eksperimento eigą iš vidaus. Kiek užtruko pasiruošimas, nes Ona, metusi atgal mūsų nesprogusią granatą, vėl bandė bėgti. Pagavome ją netoli miškelio ir sumušę bei atvilkę į namą pririšome prie radiatoriaus. Eksperimentas pavyko beveik, kaip ir tikėjomės. Akmeniui susidūrus su namu, namas anihiliavosi. Taip pat (netikėtai mums) anihiliavosi ir mūsų stebėtojas. Tai buvo naujiena, kadangi manėme, jog jis buvo sudarytas iš materijos ir susidūręs su materija (akmeniu) nesianihiliuos. Vasiliauskaitė aiškiai supyko ir pasakė, kad "...komandos nariai, kurie sudaryti iš antimaterijos, turėtų ateityje perspėti dėl savo sudėties ir yra patys kalti dėl pasekmių - anihiliacijos, jei to nepadaro...". Akivaizdu, kad kai kurie mūsų komandos nariai gali būti sudaryti iš antimaterijos – dar nežinome kurie. Reikės atlikti daugiau tyrimų su akmenimis. Norėdami įslaptinti tyrimus, vietinei valdžiai pranešėme, kad Ona susisprogdino pati su granata, nes buvo partizanė. Kruopščiai užsirašę tyrimu rezultatus išvykome atgal į Vilnių susisteminti gautus duomenis."

Ne per seniausiai Belmonto miške, šalia Vilniaus buvo rasti įvairiu metu užkasti 196 moterų ir vyrų palaikai ir didelės rogutės. Atlikus pirminius genetinius tyrimus paaiškėjo, kad jie visi yra Vasiliauskaitės tėvai (98 motinos ir 98 tėvai). Ekspertai ilgai laužė galvas bandydami suprasti, kaip taip gali būti, kol atsakymo nepateikė specialiai suburta Lietuvos genetikų komisija su V. Kučinsku priešaky. Po ilgų tyrimų komisija nustatė, kad visi šie žmonės buvo klonuoti, genetinių manipuliacijų būdu pasendinti per keletą mėnesių ir išvežti į mišką žiemos mėnesiais negyvai sušalo. Tas faktas rodo, koks žmogus yra Vasiliauskaitė ir kokias moralines normas ji propaguoja. Jai neužteko į mišką rogutėmis išvežti tik du savo tėvus - ji ėmėsi mokslo, kad kartotų ir kartotų tą procesą savo pasitenkinimui. Tai taip pat parodo, koks pavojingas yra ir iki ko priveda mokslas. Saugodami žmonių moralę, turėtume visiškai atsisakyti mokslo ir pasikliauti tik katalikų Bažnyčios ilgamete patirtimi ir išmintimi, formuojant dorą žmogų.

Georgijus Vasiljevičius Sviridovas - Vasiliauskaitė mūsų gelbėtoja

Manoma, kad ji vadovavo 94 NKVD daliniui ir buvo atsakinga ne tik už tarybinių (kaip Marija Melnikaitė), bet ir Lietuvos partizanų (kaip Anelė Senkutė-Pušelė, V.Vabalas-Kunigaikštis, A.Pečiulis-Baritonas susprogdinimą Gulbiniškių kaimo bunkeryje. Dokumentai apie ten vykdytus požeminius eksperimentinius sprogdinimus šiuo metu saugomi Lietuvos VSD archyvuose. Naikindama partizanus savo eksperimentuose, ji tuo pačiu finansavo savo mokslinius tyrimus piniginiais apdovanojimais iš vyraujančio rėžimo bei išvengdavo teisinės atsakomybės už jų metu įvykdytas žmogžudystes, kadangi tais laikais į oponentų žudymą valdžios žiūrėjo palankiai ir netgi skatino tokią veiklą. Yra išlikę dokumentai, įrodantys, kad už tai ji net gavo ordiną "Už narsą"

Akivaizdu, kad "Lietuvos Jaunųjų Mokslininkų Sąjungoje" jau nuo Antro Pasaulinio Karo laikų vyksta intensyvūs tyrimai, skirti pagaminti masinio naikinimo ginklus. Žvelgiant į sąjungos vadovybės pavardes nesunku pastebėti, kad jai vadovauja žmonės, turintys ryšių su aukščiausiais valdžios sluoksniais. Tai turėtų kelti didelį nerimą, nes atrodo, kad Vasiliauskaitė tampa dabartinės politikos dalimi ir gali nuvesti mūsų šalį į pražūtį greičiau, nei bus paruošta strateginė Lietuvos gynybos nuo Vasiliauskaitės programa.

Liudvikas van Damas Bethovenas - Vasiliauskaitė Visatos valdovė

Vieną vakarą suskambo telefonas. Jaunos merginos balsas prisistatė kaip Nida ir pasiūlė susitikti „Literatų svetainė“ kavinėje. Iš karto pažinau balsą. Tai buvo Nida Vasiliauskaitė. Mane apėmė siaubas, susimaišęs su džiaugsmu, kad susitiksiu su tokiu garsiu žmogumi. Sutartą dieną, įžengęs pro kavinės duris, pamačiau prie stalo sėdinčią Vasiliauskaitę. Pamirkiusi į braškių uogienę sūdytą silkę, ji tą kando ale užgėrinėjo mėtų arbata. (6.50 Lt kainuojantis, „Silkė uogienėje“ patiekalas į meniu buvo įtrauktas Nidos pageidavimu. Pirmą kartą paprašius tokios keistenybės, kultūrinių mainų programos virėjas ir karate čempionas Masahiko Tanakai tik nusijuokė ir atmetė klientės užsakymą. Bet kai ji vienu mauku nukando ir prarijo jo galvą, restorano personalas nutarė nesipriešinti. Prieš tai ji bambukine lazdele mirtinai subadė Vilniaus kinų restorano „Rytai“ virėją, daugkartinį tekvondo čempioną Hee Il Cho, kai tas atsisakė pateikti sliekų makaronus. Restoranas patyrė nuostolis, kadangi direktorius jį brangiai atsigabeno konteineryje iš Kinijos kartu su 50 žemesnės kategorijos vergų. Nuo tada Vasiliauskaitė valgė visose Vilniaus maitinimo įstaigose nemokamai.) Vis pasižvalgydama aplinkui, ji kažką intensyviai užsirašinėjo į savo knygutę, krebždendama dideliu juodu parkeriu. Netrukus, įdėmiai nužvelgusi ir mane, kažką irgi ten užsirašė Blogai ar gerai tai — nežinojau, bet dėl visa ko nutariau neatidėlioti ir laidojimo namuose išsirinkti sau karstą. Žinodamas, kad Nida išsimokslinusi, priėjęs su šypsena tariau:

— Labas. Girdėjau, esi tokia protinga, kad minties galia galėtum išnešti bet kurio žmogaus galvą. Gal parodysi, kaip tai darai? — Ir parodžiau į netoliese svyruojantį kažkokį literatą. Tas laikėsi ant kojų tik dėka iš šonų jį ramstančios nematomos mūzos, bandančios apsaugoti paskutinius globotinio viešos garbės likučius.

Norėjau pajuokauti, bet Nida pažiūrėjo į mane, kaip į visišką durnių (aš toks ir esu), ir persmeigė šaltu žvilgsniu. Supratau, kad susimoviau su pirmu įspūdžiu. Suvokus pasekmes, kojas lyg dalgiu pakirto. Pajutau, kaip žemyn ėmė tekėti kažkas šilto. Tik auliniams batams užsipildžiusiki viršaus, lengviau atsikvėpiau. Tai nebuvo kraujas — netekęs tiek kraujo dabar gulėčiau ant žemės be sąmonės. Įsivyravo įtempta pauzė. Nida žvelgė man TIESIAI Į AKIS ir tylėjo... nebyliai žiūrėjau į ją. Nenorėjau nuleisti žvilgsnio pirmas, nes reikėjo kažkaip parodyti dominavimą. Apmyžti vienas kitą viešoje vietoje atvirai negalėjome, o ir visas mano resursas jau buvo batuose. Taip ir būtume akimis rungęsi, bet po kelių sekundžių kavinėje kažkas garsiai pokštelėjo. Pirma į kilusio triukšmo pusę pažvelgė Vasiliauskaitė. „Ačiū dievui.“ Apsidžiaugiau. „Žvilgsnių mūšį laimėjau aš!“ Atsisukau ten pat ir... sustingau iš siaubo. Lyg sulėtintame filme, mačiau griūnantį mano nurodyto žmogaus kūną tik jau be galvos. Sienos aplinkui buvo krauju ir smegenų likučiais aptaškytos. Netoliese visu tuo padengtas barmenas drebančiomis rankomis šluostėsi veidą. Visi lankytojai pakraupę iš karto į mus sužiuro, nes girdėjo pokalbį. Baisiai išsigandęs pralemenau:

— Gal aš jau ir eisiu. Dar pieno reikia nupirkti ir lygintuvą namie įjungtą palikau.

O ji, dėdama sau burnon eilinę silkę, ramiai tarė:

— Nebijok. Šiandien tavęs nežudysiu. O dėl lavono, pagalvosiu, kad jo niekas nemato ir niekas jo nematys. Vėliau atvažiuos Lopata su studentais ir viską sutvarkys.

Su tais jos žodžiais žmonės nusisuko ir grįžo prie įprastinės veiklos... lyg NIEKO IR NEBUVO! O Nida tęsė:

— Noriu, kad būtum mano biografu ir apie mane žmonėms visą tiesą parašytum.

Kadangi apie Vasiliauskaitę žinojau daug baisių ir paslaptingų istorijų, atsargiai paklausiau:

— Ar nebijai, kad jei parašysiu visą tiesą, Lietuvos policija su Interpolu tave suims?

Vasiliauskaitė tik garsiai nusijuokė:

— Cha cha cha! Nebaisu man tas Interpolas, CŽV, VSD anei policija. Savo minties galia galiu formuoti masinį žmonių mąstymo lauką. Ką norėsiu, tą jie visi ir galvos.

— Kodėl aš? — Paklausiau.

— Todėl, kad pas tave titano kaukolė, per kurią mano minties spinduliai nepraeina. Negaliu tavo minčių kontroliuoti. Jei ko kito paprašysiu, žmonės paskui galvos, kad biografas šališkas buvo ir rašė subjektyviai tai, ką jam įteigiau. O su tavimi... visi dabar žino ir ateityje žinos, kad principingai rašai tik gryną tiesą, ir net aš negaliu tavęs paveikti, įtakoti turinio.

— Gerai, sutinku. — Atsakiau ir movęs laukan nubėgau prie prezidentūros, kur išleidau visą viduje susikaupusią ir išorėn besiveržiančią įtampą iš užpakalio. Prezidentūros apsauga mane tą vakarą pagavę atkalė, tai namo iš ligoninės grįžau tik po savaitės. Užsakiau Katedroje už save mišias keliems metams į priekį ir iki šiol kas vakarą meldžiuosi Dievui ale dėkavoju Velniui ka likau gyvas.

Negalėjau tik suprasti, iš kur ji žinojo, kad pas mane titano kaukolė? Vaikystėje, norėdamas daugiau užsidirbti, vietoje savo dantų Dantukų Fėjai kelis kartus pakišau sukietėjusius PVC klijų lipdinius. Po kokio dešimto karto ji, pamosavusi savo stebuklingu pagaliuku, man ištraukė ir išsinešė abu žandikaulius su visa kaukole. Gerai, kad tėvai turėjo ryšių ir, kol neužaugau, Kauno „Metalo“ fabrike kasmet užsakinėjo titanines kaukoles. Kol pagamino ir gavau pirmą, teko vaikščioti su šalmu ir nuolatos šypsotis vaidinant, kad su galva pas mane viskas gerai.

Neseniai buvau užsukęs į „Literatų svetainę“. Ten iki šiol prie baro guli lavonas be galvos. Niekas jo nepastebi. Gal Lopata su TSPMI studentais užsiėmę politiniais debatais ir dėl to nesutvarkė įvykio vietos. Galite patys nueiti ir įsitikinti, kad Nida sakė tiesą... nieko nepamatysite, nes ESATE UŽHIPNOTIZUOTI jos sukurto minties lauko-anomalijos. Tokia Vasiliauskaitės PROTO GALIA. Nežinau, kodėl ji manęs pasigailėjo net surašius jos visą biografiją. Galiu spėti, kad esu vienintelis nepaveiktas ir ji gali su manimi bendrauti, kaip su atskira-savarankiška asmenybe, o ne su savimi pačia... žmogumi, kuris yra jos kontroliuojamo spiečiaus dalis. Gal Dievo pabijojo, nes tai vienintelis dalykas, kurio ji galėtų bijoti.

Johanesas Bramas - Vasiliauskaitės vaikystė

Esu daunas. Turiu daug kojų ir rankų — nežinau tiksliai kiek, nes moku skaičiuoti tik iki vieno. Žinau, kad turiu nosį, burną, plaukų ir dar kažką, bet nežinau kaip tai vadinasi, tai irgi niekuo negaliu padėti. Man patinka muštis su vietinėmis gorilomis dėl bananų ir riešutų. Jos dažnai mane sumuša ir paskui tampo po žemę bei mėto nuo medžių. Bet miške vis tiek nėra daugiau ką veikti. Nebent kartais užklysta koks misionierius, tai mes jį pasigavę užmušame ir suvalgome. Gal dėl to jų vis mažiau ir mažiau atsiunčia į džiungles paskutiniu metu. Kartais mėtomės karvašūdžiais ir akmenimis tarpusavyje. Mėgstu krapštyti nosį ir kaišioti pagalius kitiems į ratus. Kartą bandžiau įkišti pravažiuojančiam visureigiui. Išmušė beveik visus dantis ir sulaužė daugiau nei vieną ranką — iš pradžių pagalys, o paskui išlipę keleiviai. Mylimiausias filmas — „Pokemonai“. Nors jis kiek per sudėtingas man suprasti. Filmų statytojai kartais turėtų pagalvoti ir apie tuos, kas juos žiūri, stengtis viską paprasčiau pateikti. Pvz. „Teletabiai“ buvo visai gerai ir suprantamai pastatytas. Kad visi tokie būtų. Mėgstu muziką. Labiausiai patinka, kaip aš pats dainuoju ir groju. Bet ilgai tuo pasidžiaugti negaliu, nes kaimynai subėgę už tai suspardo ir pagaliais sumuša iki sąmonės netekimo. Būna palieka gulėti kraujuose ar surišę išmeta iš važiuojančios mašinos kokiam miške. Pasiseka, jei skrisdamas nepataikau į medį. Kol grįžtu, praeina kelios dienos, o mano troba jau nugriauta ir sudeginta. Dirbu mėšlavežio vairuotoju. Gyvenu savo paties rankomis iš mėšlo ir šiaudų pastatytoje lūšnoje už Mumbos Udebisio aukojimo akmens Zimbabvėje. Ten mes skerdžiame visus pirmagimius ir demonų apsėstus vaikus savo dievui Mutaaki n'Akumaku (Gailestingasis Visa Galintis). Tai tiek apie mane.

Nežiūrint visų mąstymo skirtumų (remiantis jos viešais pasisakymais straipsniuose), Vasiliauskaitę vertinu teigiamai, o ne neigiamai. Kartais jos straipsniuose pasigendu platesnės šypsenos. Asmeniškai Vasiliauskaitės nepažįstu, todėl blogo nusistatymo prieš ją, kilusio iš asmeninės pažinties, neturėjau progos įgyti (jeigu tam susiformuoti būtų susiklosčiusi palanki situacija). Ką gali žinoti, gal sutikęs asmeniškai imčiau jos nekęsti ir mes vienas kitą užkapotume kirviais. Visos aukščiau surašytos blevyzgos kilo prisiskaičius ir pasimokius iš vienu metu Nidos atžvilgiu pasipylusios ir realybės neatitinkančios konservatorių kritikos. Apsėstas kūrybinės šmėklos su vaiduokliais, nutariau pakylėti tai į aukštesnį dvasinį lygi... tautininkams visokiems nerazumniems parodyti, kaip tikros tiesos žodį reikia skleisti. Tikiuosi, Nida nesupyko ir manęs už tai nenužudys asmeniškai ar pasamdžiusi skraidančių nindzių eskadrilę. Dar norėjau pasakyti... birką jums visiems į šikną :).