Paprasta korekcija:
Krikščionys niekada nevertino Senojo Testamento ir Naujojo Testamento vienodai. Pateikiu esminius principus, kuriuos Naujasis Testamentas apibrėžia:
1. Senasis Testamentas svarbus ne kaip istorinė knyga (o jis toks ir nėra) , bet kaip užkoduota pranašystė apie būsimą Dievo Sūnų (Jėzus teigė, kad "istorinių" ST pasakojimų detalėse svarbiausia ieškoti paslėptų pranašysčių: "Raštai ir liudija apie mane" (Jn 5:39) , "Jeigu jūs tikėtumėte Moze, tai tikėtumėte ir manimi, nes jis rašė apie mane" (Jn 5:46) , "Jonos ženklas" (Mt 12:38...) ir t. t. ir pan.) . Jėzui nei apaštalams nerūpi istorinė Senojo Testamento įvykių prasmė, o tik alegorinė, simbolinė, pranašiška. Šios paslėptos pranašystės ir išsipildo Kristuje (tą ir reiškia, kad "nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys" (Mt 5:17)) .
Tad krikščionims niekad nekėlė problemų "istorinių" Senojo Testamento įvykių nemalonumai (žudynės ir pan) , nes Senasis Testamentas buvo sovokiamas kaip alegorinių pamokymų ir simbolinių pranašysčių rinkinys, kurį "Dievas papasakoja" per autorius to meto žmonėms pažįstama kalba. Krikščionis, skaitydamas ST pasakojimus, klausia: "ką tai sako apie Kristų ir mano išgelbėjimą iš nuodėmės vergijos". Priešai virsta piktosiomis dvasiomis ir aistromis, šventykla ir aukos - nuoroda į būsimą Kristaus auką (Jn 2:21) .
Pagrindinis principas: "Visa tai tėra būsimųjų dalykų šešėlis, išsipildantis Kristuje" (Kol 2:17) .
Istorinė prasmė įdomi tiek, kiek padeda labiau suprasti paslėptąją.
2. Senojo Testamento moralė Jėzui ir krikščionims yra ne idealas, bet vargana tarpinė būklė. Tai baudžiamoji moralė, duota žmonėms kaip kompromisas, "dėl jų širdžių kietumo":
Jėzus atsakė: „Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo. Bet pradžioje taip nebuvo" (Mt 19:8) .
Jėzus daug kur pataiso Mozės Įstatymo ribotumą: "Mozė jums sakė, kad..., bet aš jums sakau... " (Mt 5...)
Tad Naujasis Testamentas kaip tik laiko Mozės Įstatymo laikymąsi atgyvenusiu ir netgi neigiamu dalyku. Apaštalas Paulius kritikuoja tuos, kurie laikosi Mozės Įstatymo, tarsi Kristus dar nebūtų atėjęs... Vietoje to iškeliama meilės taisyklė:
"Juk įsakymai: 'Nesvetimauk, nežudyk, nevok, neteisingai neliudyk, negeisk' ir kiti, yra sutraukti į šį posakį: 'Mylėk savo artimą kaip save patį' (Rom 13, 9) .
"Meilė nedaro blogo artimui. Todėl meilė - įstatymo išpildymas" (Rom 13, 10)
Tokie pagrindiniai krikščioniško Biblijos skaitymo principai. Apie juos aiškiai kalba ir straipsnyje minėtas Vatikano II Susirinkimo dokumentas "Verbum Dei".
