Pastebėję faktų iškraipymą ar netikslų vertimą, rašykite info@infidels.eu

Tikintieji mėgsta meluoti, kad Adolfas Hitleris (1889–1945) buvo ateistas ir žydų žudymas neturi nieko bendro su religija. Iš tiesų jis buvo Romos katalikas. Savo žodžiais ir veiksmais Hitleris ne kartą davė visiems suprasti, kad tiki Dievu, vykdo Jo valią-misiją ir yra netgi saugomas Dievo. Tokia mintis jam ypač sustiprėjo po gausybės nesėkmingų pasikėsinimų į jo gyvybę.

„Dabar, kaip ir anksčiau, aš esu katalikas ir visada tokiu liksiu.“
Hitleris sakė generolui Gerhardui Engeliui 1941 m.; John Toland [Pulitzerio premijos laureatas], Adolf Hitler, New York: Anchor Books, 1992

Ištraukos iš „ateisto“ Adolfo Hitlerio asmeninės knygos.

Adolfas Hitleris netikėjo Evoliucija ir buvo prieš gyvūnų ir rasių maišymą.

Adolfas Hitleris buvo kreacionistas ir matė ateizme pavojų.

„Mes nenorime nieko mokyti ateizmo.“
Adolfas Hitleris; Table-Talk, p. 6; Monologe, 1941-07-11/12

„Pasaulietinės mokyklos niekada negali būti toleruojamos, kadangi tokiose mokyklose nėra religinio mokymo, o bendras moralinis mokymas be religinio pagrindo yra pastatytas ant oro; todėl visas charakterio ugdymas ir religija turi kilti iš tikėjimo... Mums reikia tikinčių žmonių.“
Adolfas Hitleris (The German Churches Under Hitler, p. 241)

Hitleris taikė religinius principus politikoje.

„Aš daug išmokau iš jėzuitų ordino… iki šiol žemėje nebuvo nieko didingesnio už hierarchinę Katalikų Bažnyčios organizaciją. Daug ką iš šios organizacijos aš perkėliau į savo paties partiją.“
Hitleris Hermannui Rauschningui, kaip teigia Rauschningas knygoje Hitler m’a dit (1939), p. 266–267

Hitleris matė Jėzų kovotoju prieš žydus ir kaltino žydus dėl Jo mirties.

„Mano, kaip krikščionio, jausmas veda mane link mano Viešpaties ir Išganytojo kaip kovotojo. Jis veda mane link žmogaus, kuris kadaise vienatvėje, apsuptas tik kelių sekėjų, atpažino šiuos žydus, kas jie tokie, ir sušaukė žmones į kovą prieš juos, ir kuris – Dievo tiesa! – buvo didžiausias ne kaip kankinys, o kaip kovotojas. Su beribe meile, kaip krikščionis ir kaip žmogus, aš skaitau eilutes, kurios mums pasakoja, kaip Viešpats galiausiai pakilo visa savo galybe ir griebė rimbą, kad išvarytų iš Šventyklos angių ir gyvačių išperas. Kokia siaubinga buvo Jo kova už pasaulį prieš žydų nuodus. Šiandien, po dviejų tūkstančių metų, su giliausiu jausmu aš dar aiškiau nei kada nors anksčiau suvokiu, kad būtent dėl to Jis turėjo pralieti savo kraują ant kryžiaus. Kaip krikščionis, aš neturiu pareigos leistis apgaunamas, bet turiu pareigą būti kovotoju už tiesą ir teisingumą... Ir jeigu yra kas nors, kas galėtų parodyti, kad mes elgiamės teisingai, tai kasdien didėjantis skurdas. Juk kaip krikščionis aš turiu pareigą ir savo tautai.“
Adolfas Hitleris, kalba 1922-04-12 (Norman H. Baynes, ed. The Speeches of Adolf Hitler, April 1922–August 1939, Vol. 1 of 2, pp. 19–20, Oxford University Press, 1942)

Hitleris matė save kaip krikščionybės reformatorių, o ne kaip kovotoją prieš ją.

Hitleris niekada neatsižadėjo Kristaus ir savo krikščionybės. Jis kovojo prieš krikščionis, kurie, kaip jis manė, korumpavo krikščionybę. Hitleris matė save kaip Jėzų ir Martiną Liuterį:

„Liuteris nusipelnė tuo, kad sukilo prieš popiežių ir Bažnyčios organizaciją. Tai buvo pirmoji iš didžiųjų revoliucijų. Ir savo Biblijos vertimo dėka Liuteris pakeitė mūsų tarmes didžiąja vokiečių kalba!“
Hitleris; Table-Talk, p. 9; Monologe, 1941-07-21/22 naktis

„Lemiamas Jėzaus doktrinos falsifikavimas buvo šv. Pauliaus darbas. Jis atsidėjo šiam darbui klastingai ir siekdamas asmeninės naudos. Juk Galilėjiečio tikslas buvo išvaduoti savo šalį nuo žydų priespaudos. Jis nusistatė prieš žydų kapitalizmą ir būtent dėl to žydai Jį likvidavo.“
Hitleris; Table-Talk, p. 76; Monologe, 1941-10-21

„Kristus buvo arijas, o šv. Paulius panaudojo jo doktriną nusikaltėlių pasauliui mobilizuoti ir taip organizavo pradinį bolševizmą.“
Hitleris; Table-Talk, p. 143; Monologe, 1941-12-13

Vien tai, kad Hitleris bandė sukurti savo paties krikščionybės versiją ir įrodyti, kad Jėzus nebuvo žydas, ir dėl to ginčijosi su kitais krikščionimis, – nepadaro jo bedieviu ar antikrikščioniu. Krikščionys nuolatos kovoja tarpusavyje dėl „tikros“ krikščionybės, net iki kraujo, ir kaltina oponentus, kad šie nėra „tikri“ krikščionys. Hitleris neišsižadėjo krikščionybės. Jis tik kritikavo jos organizuotą versiją ir žavėjosi kovingesniu „jėzuitų ordinu“ kaip pavyzdžiu, nes galvojo, kad kitos atšakos yra korumpuotos ir per silpnos, kad apgintų krikščionybės idealus ir tikėjimą.

Jei protestantai kovoja prieš katalikų krikščionybės versiją, tai nereiškia, kad protestantai nėra krikščionys ir nepriklauso krikščionybei. Tikintieji dažnai turi savo suasmenintą religijos ir Dievo suvokimą ir kovoja prieš kitas ar organizuotas religijas. Kartais ir prieš savo pačių organizuotą religiją, galvodami, pvz., kad ji korumpuota, iškreipta ir gobši, kad organizuotos religijos nereikia, nes Dievas turi būti privatus reikalas ir pan.

Nėra vieno krikščionybės standarto. Kiekviena grupė skelbia save „standartu“, nors visos grupės, kaip ir individai, yra skirtingos ir turi savo asmenines Dievo ir Jo garbinimo sau pritaikytas modifikacijas. Tie skirtumai-modifikacijos atsiranda dėl skirtingos, subjektyvios gyvenimiškos patirties ir pažinimo bei noro patenkinti asmeninius poreikius kuo mažesnėmis išlaidomis ir kuo lengviau patekti į Rojų. Dėl to „tikra“ krikščionybė jums, mormonams ar popiežiui yra VIENA, o Hitleriui, Motinai Teresei, stačiatikiams ar kokiam žmogui Indijoje bus visai kas KITA. Krikščionys nuolatos kovos tarpusavyje dėl „tikros“ krikščionybės, kadangi žmonių asmeniniai poreikiai dažnai konfliktuoja ir niekas nenori matyti savęs pralaimėtoju ar klystančiu. Tai nepadaro kovojančiųjų nekrikščionimis. Žmonės nori gauti daugiau nei duoti. Hitleris modifikavo krikščionybę taip, kad ji būtų pelningesnė jam (visi krikščionys tai daro, tik nelinkę to sau pripažinti) ir nuoširdžiai tikėjo, kad tos modifikacijos veda link „tikros“ krikščionybės. Gavusieji naudos iš Hitlerio modifikacijų nuoširdžiai pripažino pakeitimus kaip vedančius LINK „tikros“ krikščionybės. Patyrusieji nuostolius tvirtino, kad pakeitimai veda NUO „tikros“ krikščionybės. Kaip krikščionis, Hitleris padarė gėdą krikščionybei ir šiandieniniai krikščionys negauna naudos iš jo idėjų, statančių juos į nepatogią padėtį. Dėl to šiandien krikščionys nepalaiko Hitlerio pakeitimų, laikydami juos nuklydimu nuo „tikrosios“ krikščionybės. Jie atmeta Hitlerio požiūrį į save kaip į „tikrą“ krikščionį, nes jis neatitinka jų subjektyvaus supratimo, kas yra „tikras“ krikščionis. Krikščionių taktika – sukurti įsivaizduojamą idealaus krikščionio etaloną ir tada „netikru“ krikščioniu galima įvardyti bet kurį žmogų, statantį „tikėjimo brolius“ į nepatogią padėtį. Taip galima nusiplauti rankas ir išvengti atsakomybės už organizacijos narių darbus.

Hitleris tikėjo krikščionišku Dievu, Kristumi, vaikščiojo į krikščionišką bažnyčią ir meldėsi. Jis turėjo visus krikščionybės pagrindus. Jis buvo to paties mėšlo saldainis, tik kitame įpakavime. O dėl žudymo – yra dar vienas tikras Krikščionis be Hitlerio – Dievas, kuris melavo, apgaudinėjo, žudė, plėšė ir buvo pedofilas. Todėl kiekvienas, kuris daro tokias pačias nuodėmes, gali laikyti save tikru krikščionimi... nebent Dievas irgi yra „ateistas“.

„Ateisto“ Hitlerio „ateistinė“ kariuomenė nešiojo savo „ateizmą“ demonstruojančius užrašus ant karinės uniformos, pavyzdžiui, diržų sagtis su užrašu „Dievas su mumis“ („Gott mit uns“). Kai kurias idėjas, kaip naikinti ir persekioti žydus, Hitleris nukopijavo iš ankstesnių popiežių. Pavyzdžiui, priversti žydus nešioti specialius ženklus buvo ne Hitlerio, o popiežiaus Inocento III idėja (Ketvirtasis Laterano susirinkimas, 1215 m.). Suvaryti juos į getus įsakė popiežius Paulius IV, 1555 metų buloje „Cum nimis absurdum“. Ne paslaptis, kad ir velionis popiežius Josephas Aloisas Ratzingeris buvo „Hitlerio jaunimo“ („Hitler-Jugend“) narys (žinoma, tada jis dar buvo tik paauglys :). Fašizmas su Mussoliniu gimė ir išbujojo ne kur kitur, o Italijoje... žinantys geografiją gali nesunkiai pasakyti, kur yra Vatikanas.

Kai kurios angliškos Adolfo Hitlerio citatos prieš krikščionybę gali būti suklastotos.

Šaltiniai to, ką Hitleris kalbėjo savo bunkeryje Rytų Prūsijoje:

(HH) Heimo užrašai: 1941, 1942
(HP) Pickerio užrašai: 1942
├── (MB) Bormanno rinkinys: Heimo ir Pickerio užrašų originalai → ... → parduotas Genoudui
│   ├── (FG) Genoudo prancūziška versija: 1952, 1954
│   │   └── (SC) Stevenso ir Camerono angliška versija, daugiausia iš Genoudo (FG): 1953, 1973, 2000
│   └── (WJ) Jochmanno vokiška versija iš Genoudo (MB), be Pickerio užrašų: 1980
└── (HH, HP) Pickerio vokiška versija (Pickerio užrašai + 36 Heimo užrašai): 1951, 1963, 1976

(HH, HP) 1951, 1963, 1976 m. vokiška versija: Henry Picker „Hitlers Tischgespräche im Führerhauptquartier“ („Hitlerio užstalės pašnekesiai Fiurerio štabe“). Tai Bormanno padėjėjų Heinricho Heimo ir Henry Pickerio užrašai. Tai pirmas pagal autentiškumą leidimas. Jame yra vokiškas originalas. Jis išleistas pats pirmas ir patvirtintas tiesioginių liudininkų parodymais. Taip pat jis turi mokslinį užnugarį tituliniame puslapyje: „Vokietijos nacionalsocializmo istorijos instituto užsakymu sutvarkė, įvadą parašė ir išleido Freiburgo universiteto istorijos profesorius Gerhardas Ritteris“. Kitas istorikas, Walteris Medigeris, patikrino pirmąjį leidimą (1951) pagal originalius užrašus ir pakoregavo jį antrajame leidime (1963).

(FG) 1952 m. prancūziška versija: François Genoud „Libres Propos sur la Guerre et la Paix: Recueillis sur l’Ordre de Martin Bormann“ („Atviros pastabos apie karą ir taiką: surinkta Martino Bormanno nurodymu“). Tai „Bormann-Vermerke“ („Bormanno užrašai“), kuriuos sudarė Hitlerio dešinioji ranka Martinas Bormannas, be Henry Pickerio užrašų.

(SC) 1953, 1973 ir 2000 m. angliška versija: R. H. Stevens, Norman Cameron „Hitler’s Table Talk, 1941–1944“, „Hitler’s Secret Conversations, 1941–1944“ („Hitlerio užstalės pašnekesiai“, „Hitlerio slapti pokalbiai“). Redagavo Hugh Trevor-Roperis. „Oficialiai“ versta iš (MB), bet faktiškai daugiausia iš Françoiso Genoudo (FG).

(WJ) 1980 m. vokiška versija: Werner Jochmann „Monologe im Führerhauptquartier 1941–1944: die Aufzeichnungen Heinrich Heims herausgegeben von Werner Jochmann“ („Monologai Fiurerio štabe: Heinricho Heimo užrašai, redaguoti Wernerio Jochmanno“). Jame publikuojamas vokiškas Bormanno rinkinys (MB), kurį naudojo Françoisas Genoudas.

Krikščionys cituoja „antireliginius“ Hitlerio pasisakymus iš angliškos (SC) versijos, kurios šaltinis buvo prancūziška (FG) versija. Vokiškose (HH, HP) ir (WJ) versijose šių žodžių nėra. Prancūziška versija ir jos angliškas vertimas paaštrina ir apibendrina Hitlerio išpuolius prieš Bažnyčią ir jos mokymą, kaip rodo žemiau pateikti pavyzdžiai.

François Genoud „Hitlerio paskutinis testamentas“ ir David Irving.

Françoiso Genoudo dokumentai „Le Testament Politique de Hitler“ (prancūziškai, 1959) ir „The Testament of Adolf Hitler: The Hitler–Bormann Documents“ (angliškai, 1961, su profesoriaus Hugh Trevor-Roperio įžanga) irgi gali būti suklastoti.

Daugiau apie tai, kaip Françoisas Genoudas suklastojo Hitlerio testamentą ir žodžius, o Trevor-Roperis apie tai tylėjo, skaitykite... čia.

„Hitlerio paskutinio testamento“ („Hitlers politisches Testament“), kurį pateikė Françoisas Genoudas, nereikia painioti su tikruoju Adolfo Hitlerio paskutiniu testamentu, kurį Hitleris padiktavo savo sekretorei Traudl Junge ir kurį pasirašė Goebbelsas, Burgdorfas, Bormannas ir Krebsas. Tai du skirtingi dokumentai.

Pastaba: Davidas Irvingas (fpp.co.uk) pagarsėjo kaip „Holokausto neigėjas“, nors jis pats teigia, kad NENEIGIA nei Holokausto, nei to, kad vokiečiai žudė žmones. Jis sako (Airija, RTÉ One, The Late Late Show, vedėjas Pat Kenny, 2008-03-07, 2:15–2:55), kad nėra toks kvailas, kad neigtų Holokaustą, kaip jį vaizduoja žiniasklaida. Jis ginčijasi dėl žudymo detalių, dėl to, kiek apie tai žinojo Hitleris, ir dėl skaičių, teigdamas, kad naciai nužudė ne 6 milijonus, bet iki 3 milijonų žydų. Davidas Irvingas pripažįsta, kad Hitleris, kaip valstybės vadovas, yra visiškai atsakingas už žudynes. Irvingas mano, kad žmogaus gyvybės vertė nepriklauso nuo rasės, todėl norėtų nusikaltimo pavadinimus „Holokaustas“ ir „genocidas“ (tam tikros rasės žmonių žudymas) pakeisti žodžiu „innocenticide“ (nekaltų žmonių žudymas), kad žydai nebebūtų išskirtinės Antrojo pasaulinio karo aukos.

Skaičių šuoliai ir kodėl „6 milijonai − Aušvico 3 milijonai = 6 milijonai“.

1945–1946 m. Niurnbergo procese buvo teigiama, kad Aušvico koncentracijos stovykloje žuvo apie 3 milijonus žmonių.
1967–1990 m. Aušvico valstybiniame muziejuje buvo nurodyti 4 milijonai, bet po istorinių tyrimų skaičius sumažintas iki 1,1 milijono.

	Aušvico valstybinio muziejaus memorialinė lenta (1967–1990) nurodė 4 milijonus aukų.
	Aušvico valstybinio muziejaus memorialinė lenta nuo 1995 m. nurodė 1,5 milijono aukų.
	Aušvico valstybinio muziejaus svetainė šiandien (2012-02-05) nurodo 1,1 milijono aukų.

6 milijonų skaičius niekada nebuvo paremtas klaidinga 1967–1990 m. Aušvico memorialine lenta. 1944 m. Adolfas Eichmannas (SS, Gestapo) Wilhelmui Höttlui (SS) sakė, kad stovyklose žuvo apie 4 milijonai žydų, o kitais būdais, daugiausia sušaudyti, – dar 2 milijonai (Höttlo priesaikos parodymai Niurnbergo procese). Vėliau istorikai stovyklose suskaičiavo mažiau aukų, bet daugiau sušaudytų ir mirusių getuose, todėl bendras skaičius liko apie 6 milijonus.

Skaičiai suapvalinti. Šaltiniai: Höttlo priesaikos parodymai (Niurnbergas, 1945); Raul Hilberg, The Destruction of the European Jews (1985), lentelė B-1; JAV Holokausto memorialinis muziejus.

Teisingumas

4 milijonai ar 1,1 milijono… bet kokiu atveju tai didelis nusikaltimas žmonijai. Kaltintojams skaičiai gali būti nesvarbūs, bet nusikaltėliai turi būti baudžiami tik už tai, ką padarė. Jei kas nors nužudė 1 žmogų, nepriimtina tvirtinti, kad 4, kad ir kaip nekęstume nusikaltėlio. Ar Aušvico valstybinio muziejaus administracija, sumažinusi skaičius, – „Holokausto neigėjai“? NE. Po išsamaus tyrimo jie patikslino skaičių, kad jis labiau atitiktų istorinius faktus ir dokumentus nei ankstesni teiginiai. Skaičių išpūtimas, kaip ir sumenkinimas, yra istorinis nusikaltimas. Istorija turi būti pateikiama kuo tiksliau ir teisėjas neturėtų meluoti kaip nusikaltėlis.

Dauguma šaltinių apie Staliną surinkta iš Rusijos, kuri nėra žinoma kaip tiesos švyturys.
Pastebėję faktų iškraipymą ar netikslų vertimą, rašykite info@infidels.eu

Religingiems žmonėms ir visuomenėms įprasta vadinti Josifą Staliną „ateistu“, kaip jie ne kartą darė ir su Adolfu Hitleriu. Žinoma, neabejotina, kad dauguma sovietų vadovų, tarp jų Vladimiras Leninas, Nikita Chruščiovas ir Michailas Gorbačiovas, buvo ateistai, o keli iš jų – net karingi. Tačiau kruviniausias komunistinio režimo diktatorius Josifas Stalinas (1878–1953) buvo ne šiaip ATEISTAS, o RELIGINGAS KOMUNISTAS. Vaikystėje jis buvo tikintis. Jo gyvenime buvo laikotarpis (žeminančio ir žiauraus režimo Tbilisio kunigų seminarijoje metu ir po jo, taip pat revoliucijos laikais, kai Stalinas kovojo prieš bažnyčios remiamą monarchinę diktatūrą), kai jis pyko ant kunigų ir religijos, blaškėsi ir labiau linko į ateizmą. Tačiau karo metais jis grįžo prie savo religinių šaknų ir nusprendė prikelti ir apsaugoti religiją TSRS. Ar jis vėl įtikėjo, ar tik naudojo religiją valdžiai, dabar sunku pasakyti: pasaulietinėje Sovietų Sąjungoje jis negalėjo tikėti atvirai. Savo diktatūrai stiprinti Stalinas naudojo aklu tikėjimu pagrįstus religinius principus. Stalinas gimė 1878 m., gavo didesnę valdžią ir pradėjo savo masinių žudynių žygius per lavonus 1922 m., mirė 1953 m.

~6 metai bažnyčios mokykloje ir ~5 metai kunigų seminarijoje.

Stalinas augo religingoje šeimoje ir buvo planuojama, kad Stalinas taps kunigu. Dėl to Stalinas gavo religinį išsilavinimą Gorio bažnyčios mokykloje (1888-09-01 – 1894-06-??) ir Tbilisio kunigų seminarijoje (1894-09-01 – 1899-05-29), kurios jis nebaigė, nes įsitraukė į revoliucinį judėjimą. Idėjų apie turtuolius kaip vargšų engėjus, apie tai, kaip reikia ginti nuo jų varguolius, ir apie tai, kad turtuoliai keliaus į Pragarą arba jiems bent jau bus sunkiau patekti į (komunistinį) Rojų, Stalinas prisirankiojo iš savo religinio mokymo ir Biblijos.

Biblija:NT:Mt:19:23–24 Tada Jėzus tarė savo mokiniams: „Iš tiesų sakau jums: turtuoliui nelengva patekti į dangaus karalystę. Ir dar kartą jums sakau: lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę“.

Biblija:NT:Jok:2:5–6 „Paklausykite, mano mylimieji broliai: ar Dievas neišsirinko pasaulio akyse vargdienių, kad jų turtas būtų tikėjimas ir jie paveldėtų karalystę, pažadėtą jį mylintiems? O jūs paniekinote vargšą! Argi ne turtuoliai jus vargina, ar ne jie tampo jus po teismus?“

Biblija:NT:Jok:5:1 „Nagi dabar jūs, turtuoliai, verkite ir raudokite dėl jūsų laukiančių negandų!“

Biblija aiškina, kad jeigu nori būti tikru tikinčiu, turi atsisakyti savo turto ir išdalinti jį vargšams.

Biblija:NT:Lk:12:33 „Išparduokite savo turtą ir išdalykite jį išmaldai. Įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį lobį danguje, kur joks vagis neprieis ir kandys nesuės.“

Biblija:NT:Mk:10:21–22 Jėzus meiliai pažvelgė į jį ir pasakė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“. Po šitų žodžių tasai apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto.

Lotyniškai communis = lietuviškai bendras, kolektyvinis. Kartais žmonės galvoja, kad komunizmas (bendra, kolektyvinė nuosavybė, nėra privačios nuosavybės) buvo ateistų idėja ir kad „komunistas = ateistas“. Bet komunizmas Biblijoje buvo skatinamas kaip idealios tikinčiųjų visuomenės modelis. Kristaus sekėjai Biblijoje gyveno kaip tikri komunistai, turėdami bendrą nuosavybę, kaip „idealioje visuomenėje“, apie kurią svajojo TSRS komunistai.

Biblija:NT:Apd:2:44–45 Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra. Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo.

Biblija:NT:Apd:4:32–35 Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, nes jiems visa buvo bendra. Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa. Tarp jų nebuvo vargšų. Kurie turėjo žemės sklypus ar namus, juos parduodavo, gautus pinigus sudėdavo prie apaštalų kojų, ir kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo.

Taip, komunizmą ne Leninas su Marksu sugalvojo.

Kas slepia ir nesidalija visu savo turtu, turi mirti („stalinizmas“).

Biblija:NT:Apd:4:36–37 Juozapas, apaštalų pramintas Barnabu (tai reiškia: „Paguodos sūnus“), buvo levitas, kilęs iš Kipro. Jis turėjo žemės sklypą. Tą pardavęs, atnešė pinigus ir padėjo apaštalams po kojų.

Biblija:NT:Apd:5:1–10 (Ananijas ir Sapfyra) Vienas vyras, vardu Ananijas, su savo žmona Sapfyra pardavė žemės sklypą. Žmonai pritariant, jis pasiliko dalį gautų pinigų, o kitą dalį sudėjo prie apaštalų kojų. Petras paklausė: „Ananijau, kodėl šėtonas užvaldė tavo širdį? Kodėl gi tu pamelavai Šventajai Dvasiai, pasilaikydamas dalį gautų pinigų? Argi negalėjai sklypo sau laikyti ir argi pardavęs negalėjai laisvai tvarkytis? Tad kam gi taip sugalvojai savo širdyje? Juk tu pamelavai ne žmonėms, bet Dievui!“ Išgirdęs tuos žodžius, Ananijas sukniubo ir mirė. Didi baimė pagavo visus tai girdėjusius. (...) Po kokių trijų valandų atėjo Ananijo žmona, kuri nežinojo, kas buvo atsitikę. Petras ją paklausė: „Pasakyk man, ar už tiek pardavėte sklypą?“ „Taip, už tiek“, – atsakė ji. Tada Petras prabilo: „Kam gi jūs susimokėte mėginti Viešpaties Dvasią? Štai ties durimis skamba žingsniai tų, kurie palaidojo tavo vyrą. Jie ir tave išneš“. Bematant ji susmuko jam po kojų ir mirė. (...)

Tikintieji taip pat pamiršta, kaip nuosavybė buvo ir iki šiol yra tvarkoma pačioje Bažnyčioje ir vienuolynuose, kur nėra privačios nuosavybės. Vienuoliai, vienuolės ir daug krikščionių kunigų gyvena dalindamiesi bendra nuosavybe, vengdami privačios nuosavybės ir buvimo turtingais, kaip gryni komunistai. Ir jie skatina tokį gyvenimo būdą – grynas komunizmas visoje savo didybėje. Ar jie ateistai? Bažnyčia ir vienuolynai priėmė ir realizavo „ateistines“ bendros nuosavybės idėjas beveik du tūkstančius metų prieš tai, kai apskritai prasidėjo revoliucija Rusijoje (1917).

Tikintieji lengva ranka mėtosi kaltinimais. Be jokios gėdos jie įvardija „ateistais“ tuos tikinčiuosius, kurie darė blogus darbus arba buvo komunistai – žinoma, blogio darymas „nesuderinamas“ su krikščionybe :).

Stalinas rašė eilėraščius, kuriuos spausdino vietiniai laikraščiai.

Stalino vestuvės.

Padedant Michailui Cchakajai (Михаил Григорьевич Цхакая) iš kunigų seminarijos, kuris vestuvėse buvo sodintasis tėvas, Stalinas ir jo pirmoji žmona Jekaterina Svanidzė (Екатерина Семёновна Сванидзе) 1906 m. slapta susituokė Tifliso Šv. Dovydo bažnyčioje.

Dokumentinis filmas „Stalinas. Antroji dalis. Asmeninis gyvenimas revoliucijoje“, režisierė Jelena Tichonova, 2003. (Документальный фильм «Сталин. Часть вторая. Личная жизнь в революции», режиссер Елена Тихонова, 2003.)

Stalinas sakė savo dukrai Svetlanai Alilujevai-Stalin, kad Kristus egzistavo.

Kitame, didesniame interviu Rusijos žurnalui „Versija“ («Версия») ir antrajam Rusijos televizijos kanalui RTR (РТР) (1998) Svetlana daugiau papasakojo apie savo tėvo tikėjimą Dievu. Ji teigė, kad vėliau Stalinas jai pasakojo Kristaus istoriją. Ir ji mano, kad jis buvo tikintis. Stalino žmona Nadežda (Надежда Сергеевна Аллилуева), greičiausiai, buvo ateistė, nes ji uždraudė auklėms kalbėti su vaikais apie Dievą. Bet tai nebuvo didelė problema – (galbūt su Dievo pagalba :) Nadežda nusišovė 1932 metais. Simboliška, kad jos vardas Надежда reiškia „Viltis“. Pasak Stalino dukters, po žmonos mirties Stalinas prarado visą jame buvusį žmogiškumą.

Stalinas draudžia likviduoti bažnyčias ir persekioti tikinčiuosius.

1997. АРХИВЫ КРЕМЛЯ. В 2-Х КН. / КН. 1. ПОЛИТБЮРО И ЦЕРКОВЬ.1922-1925 ГГ. ISBN 5-86004-113-6
1998. АРХИВЫ КРЕМЛЯ. В 2-Х КН. / КН. 2. ПОЛИТБЮРО И ЦЕРКОВЬ.1922-1925 ГГ. ISBN 5-8243-0001-1
www.orthomed.ru/ftproot/abort_mr/books/history/library/archvs4.htm

Antikomunisto ir kunigo suklastoti dokumentai.

Antikomunistas Anatolijus Latyševas knygoje „Išslaptintas Leninas“ (Анатолий Латышев «Рассекреченный Ленин») 1996 m. ir kunigas Dimitrijus Dudko (Димитрий Дудко, 1922 – 2004) 1999 m. («Наш современник» №12, 1999-12-??) bandė pavaizduoti ateistą Leniną (1870–1924) žiauresniu, o tikintį Staliną – gailestingesniu. Jie pateikė „dokumentus“: „1919-05-01 Lenino nurodymą N 13666-2“, kuriame Leninas „įsakė“ negailestingai uždarinėti bažnyčias ir šaudyti kunigus, ir 1939-11-11 dokumentą, kuriuo Stalinas panaikino šį „Lenino nurodymą“ ir įsakė Vidaus reikalų liaudies komisariatui (НКВД) liautis persekioti tikinčiuosius ir paleisti iš įkalinimo jau suimtus kunigus. Igoris Kurliandskis (Игорь Курляндский) teigia, kad šie dokumentai suklastoti («Политический журнал» №32(175), 2007-11-26) – „panaikintas“ dokumentas yra klastotė, todėl Stalinas negalėjo jo panaikinti (Šaltinis).

Lenino nurodymas dėl kovos su popais ir religija, kuris buvo „panaikintas“.

Stalino dokumentas, kuris „panaikino“ Lenino nurodymą.

Šis dokumentas, kuriame Stalinas draudžia griauti bažnyčias, irgi gali būti klastotė.

Sklando du skirtingai surinkti šio „dokumento“ tekstai.

Kodėl rusai nemėgo kunigų.

Leninas (1870–1924) buvo ateistas ir nemėgo religijos bei kunigų (kaip ir daugelis kitų vargingų rusų). Religija ir kunigai buvo persekiojami ne už tikėjimą Dievu, o kaip korumpuota turtuolių klasė ir už monarchinės diktatūros – caro – rėmimą, kurį, pasak Bažnyčios, valdyti Rusiją paskyrė Dievas (kaip ir Japonijos imperatorių Antrojo pasaulinio karo metais).

Biblija:NT:Rom:13:1 „Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra – tos Dievo nustatytos.“

Bažnyčia buvo prieš parlamentinį valdymą, o caro valdžia pakorė Lenino brolį. Leninas turėjo įvairių priežasčių nemėgti Bažnyčios, viena jų – žemiau.

Berlynas, 2007-06-08, Interfax – Vokietijos psichologas Gunteris Kruse, pastaraisiais metais sudarinėjantis Lenino giminės medį, tvirtina, kad viena iš pasaulio proletariato vado prosenelių buvo sudeginta ant laužo kaip ragana (Šaltinis).

Leninas bandė pašalinti Staliną iš valdžios dėl Stalino grubumo.

Leninas buvo revoliucionierius. Jis kovojo prieš monarchiją ir ją rėmusią Bažnyčią. Netgi dabar 65 % rusų galvoja, kad Leninas suvaidino teigiamą vaidmenį jų šalies istorijoje. 26 % galvoja, kad jis suvaidino neigiamą vaidmenį, ir 9 % neturi nuomonės šiuo klausimu. Kodėl TSRS nemėgo bažnyčios, ypač po karo? Antrojo pasaulinio karo metais Bažnyčia flirtavo su naciais. Pijus XI 1929 m. pasirašė draugišką susitarimą su Mussoliniu, o 1933 m. – su Hitleriu. Fašizmas su Mussoliniu gimė Vatikano lopšyje – Italijoje. Dar gerai, kad TSRS valdžia nematė pedofilų skandalų – situacija galėjo būti kur kas blogesnė. Inkvizicija ir kryžiaus žygiai irgi nesuvaidino teigiamo vaidmens. Rusai keršijo visiems, kurie bendradarbiavo su naciais ir fašistais. Paprasti žmonės nežinojo, ką galvoti. Leninas buvo prieš Bažnyčią, Stalinas – už Bažnyčią. Stalinas buvo labai galingas, bet pagal pagarbą jis buvo tik antras po Lenino – Revoliucijos Tėvo. Todėl net Stalinas negalėjo savęs pristatyti kaip atvirai religingo žmogaus, nes buvo pasaulietinio Lenino palikimo tęsėjas.

Interviu su Artiomu Fiodorovičiumi Sergejevu, augusiu Stalino šeimoje.

Stalinas eidavo į Kremliaus bažnyčią.

Jurijus Solovjovas (Юрий Соловьёв) (10 metų Stalino asmens sargybinis) teigė, kad Stalinas buvo tikintis ir kad Antrojo pasaulinio karo metais Stalinas eidavo į Kremliaus bažnyčią. (Prancūzijos, Austrijos, Vokietijos ir Rusijos dokumentinis filmas „Kremliaus viduje: Rusijos širdyje“, režisierius Thomas Schreiberis / 2005, NDR televizija kartu su Rusijos Pirmuoju kanalu). Tai galėjo būti 1941–1945 metais.

Pasak Stalino anūko Aleksandro Burdonskio, Stalinas atliko išpažintį.

Stalinas lankydavosi Visų Šventųjų bažnyčioje melstis.

Bažnyčių prisikėlimas valdant Stalinui.

1943 m. Stalinas pradėjo organizuoti susitikimus su kunigais ir ragino vėl atidaryti bažnyčias, seminarijas ir akademijas, leisti religinius žurnalus „bolševikiniais tempais“ (t. y. kuo greičiau) (Сталин: "А нельзя ли проявить большевистские темпы?") bei pažadėjo suteikti visokeriopą pagalbą. Yra išlikę dokumentuoti šių susitikimų pokalbiai:

Stalino pastabos knygose.

Anglų istorikas Simonas Sebagas Montefiore tyrė Stalino pomėgius, jo asmeninę biblioteką, ką Stalinas mėgo skaityti ir kokias pastabas paliko knygose. Jis nustatė, kad Stalinas mėgo cituoti ilgas Biblijos ištraukas. Anatolio Franso knygoje „Paskutiniai puslapiai. Dialogai po rože“ Stalinas paliko tokią pastabą apie Dievą: „Pėdsakų nežino, nemato. Jo jiems nėra.“ ("Следов не знают, не видят. Его для них нет."). Atrodo, jog Stalinas galvojo, kad, kitaip nei aplinkiniai, žino Dievo pėdsakus ir mato Dievą.

Antireliginė literatūra Stalinui – makulatūra.

Stalino draugai ir bendražygiai kalba apie Staliną.

Krikščioniškos giesmės ir krikščionybė.

Stalinas didžiavosi, kad Gruzija priėmė stačiatikybę anksčiau nei Rusija.

Stalinas ir Winstonas Churchillis.

Laiškas Kosyginui.

Stalino taikos premija.

Stalinas taip „nekentė“ religijos, kad 1951-04-06 apdovanojo „Stalino taikos premija“ (Международная Сталинская премия «За укрепление мира между народами») anglų dvasininką Hewlettą Johnsoną ir buvusį protestantų vyskupą iš JAV Arthurą Moultoną («Красный флот», 1951-04-07). Įvairius apdovanojimus Stalino ir tarybų valdžios laikais gavo ir kiti šventikai.

„Grynai ateistinės“ Stalino laidotuvės.

Rusijos stačiatikių bažnyčios atstovai – metropolitas Nikolajus (Николай), arkivyskupas Nikonas (Никон) ir protopresbiteris Nikolajus Kolčickis (Николай Колчицкий) – garbės sargyboje prie Josifo Stalino karsto.

„Maskvos patriarchato žurnalas“ (MPŽ), 1953, №3, 5 p.; №4, 3–4 p. (Журнал Московской Патриархии (ЖМП), 1953, №3, стр. 5; №4, стр. 3-4)

Šventasis Stalinas.

Taigi, Stalino meilė religijai nebuvo tik prieš jo mirtį, o prasidėjo kur kas anksčiau. Kai kurie žmonės sako, kad Stalinas atgaivino religiją tik dėl to, kad Hitleris Vokietijoje planavo užpulti Rusiją (bet tada keista, kodėl, kai Vokietija jau buvo užpuolusi TSRS sienas, Stalinas kurį laiką tuo net negalėjo patikėti ir tvirtino, kad tai tik priešų propaganda). O gal ir dukrai Svetlanai apie Kristų jis pasakojo irgi tik bijodamas Hitlerio? Netgi jeigu taip... atrodo, kad Stalinas suprato religijos galią ir... jeigu nori siųsti žmones į mirtį ir žudyti kitus... geriausiai tam tikslui padėti gali... religija. Kai žinai, kad po mirties tavęs laukia Rojus, – gali mirti su šypsena veide. Už nuopelnus religijai ir bažnyčios atkūrimą Rusijoje kai kurios grupės netgi pradėjo iniciatyvą paskelbti Staliną šventuoju.

Stalinas, Evoliucija ir Grigorijus Glurdžidzė.

^{Reikia pastebėti, kad religija dažnai iškreipia Evoliucijos supratimą tvirtindama, kad išlieka „stipriausi, negailestingiausi, žiauriausi“ ir panašiai... kaldama žmonėms į galvas tokį „realių“ gyvenimo dėsnių supratimą. Realiai... Evoliucijoje išlieka būtybės, kurių savybės geriausiai tinka jų aplinkai. Todėl jeigu visuomenėje labiau vertinamas sąžiningumas, padorumas ir naudingumas, visuomenė labiau globos tokių savybių turintį žmogų, ir dėl to toks žmogus turės geresnes galimybes išlikti.}

Stalinas kalbėjo apie Dievą ir Evoliuciją su savo draugu Grigorijumi Glurdžidze per vasaros atostogas, kai jiems abiem buvo po 13 metų (1892-6...8-??, Gorio bažnyčios mokyklos 4 klasė).

Taip, tai antireliginis pasisakymas (kaip apie Staliną papasakojo G. Glurdžidzė). Bet, atrodo, ši Darvino knyga neturėjo ILGALAIKIO poveikio Stalinui. Netgi Vatikano popiežius oficialiai pripažino Darvino Evoliucijos teoriją ir pasisakė, kad ji neprieštarauja krikščionybei. Atrodo, kad Stalinas rado panašų sprendimą tarp Evoliucijos ir krikščionybės, kaip vėliau ir popiežius... galbūt padedamas kitų tikinčiųjų. Nes po šio pasisakymo 1892 m. Stalinas („ateistas“?) toliau lankė Gorio bažnyčios mokyklą ir 1894-06-?? baigė ją su pagyrimu. Todėl jam buvo rekomenduota stoti į Tbilisio kunigų seminariją, ir jis įstojo į ją 1894-09-01 (ir mokėsi ten iki 1899-05-29). Seminarijoje Stalinas iš pradžių irgi buvo geras mokinys. Pirmaisiais metais jis užėmė aštuntą vietą savo klasėje. Antraisiais metais – dar aukštesnę, penktą vietą. Tik trečiaisiais metais Stalinui prasidėjo problemos, ir jis nukrito į šešioliktą vietą. Be to, Stalinas įstojo į seminariją prieš tėvo valią:

Vėlesnis nuolatinis Stalino elgesys ir asmeninės pastabos rodo, kad jis buvo ne ateistas, o tikintis arba grįžo prie tikėjimo Dievu. Galbūt laikiną ateistinį Stalino elgesį paveikė įvykiai keliais mėnesiais anksčiau (1892-02-13), kai jis išreiškė savo tikėjimą Dievu ir teisingumu:

Kodėl Stalinas buvo toks žiaurus?

Smurtaujantis tėvas, bažnyčios mokykla ir kunigų seminarija suformavo jo požiūrį į Pasaulį ir į tai, kaip jis gali su juo elgtis. Tai turėjo įtakos jo veiksmams:

Taigi, galime padėkoti už tokį Staliną, kokiu jis buvo, ...kunigų seminarijai ir jos nežmoniškam režimui.

Stalinas apie Evoliuciją ir Dievą.

Viename vėlesniame susitikime (1924) Stalinas pareiškė, kad nepakanka paaiškinti, kaip veikia gamta, norint įrodyti, kad Dievo nėra. Gal viduje jis jautėsi taip pat ir dėl Darvino knygos:

Paties Stalino žodžiai prieš religiją.

Stalinas ir dvasininko sūnus.

Yra istorija, kurią pateikia Igoris Kurliandskis, apie tai, kaip dvasininko sūnus Georgijus Elisabedašvilis senoje bažnyčioje apšlapino ikoną (šis įvykis galėjo nutikti seminarijos metais). Stalino vaidmuo šioje istorijoje buvo dviprasmiškas.

Ypač jei atsižvelgsime į tai, kad (pasak dokumentinio filmo „Stalinas – vado mirtis“, 2003, NTV, režisierius Valerijus Udovydčenkovas (документальный фильм “Сталин – Смерть вождя”, 2003, НТВ, режиссер Валерий Удовыдченков)) ant Stalino priemiestinės Kuncevo rezidencijos, kurioje jis gyveno ir mirė, sienos kabojo stačiatikių ikona, į kurią jis parodė ranka, o jo paskutinis žodis prieš mirtį buvo „Dievas“. Jo dukra Svetlana rašė: „…jis staiga pakėlė aukštyn kairę ranką (kuri judėjo) ir tai lyg parodė ja kažkur aukštyn, tai lyg pagrasino mums visiems.“ («…он поднял вдруг кверху левую руку (которая двигалась) и не то указал ею куда-то наверх, не то погрозил всем нам.») (Svetlana Alilujeva, „Dvidešimt laiškų draugui“, 1967)

Stalinas mėgo minėti Dievą savo asmeninėse kalbose.

Šios Stalino citatos rodo, kad religinis auklėjimas lydėjo Staliną visą jo gyvenimą ir turėjo įtakos jo vėlesniems sprendimams. Žinoma, buvo ir neigiamų Stalino pasisakymų apie religiją, kaip ir Hitleris ją kartais kritikavo. Net Motina Teresė turėjo abejonių dėl religijos. Bet stipri Stalino religijos globa ir istoriniai faktai, jo bendražygių, šeimos narių, kunigų liudijimai... nepadaro jo visų ateistų lyderiu. Nežinau daug ateistų, kurie taip sunkiai kovojo už religijos prikėlimą ir net vaikščiojo į bažnyčią melstis, kaip tai darė Stalinas. Negaliu įsivaizduoti kokio nors Richardo Dawkinso, besielgiančio taip vardan ...ateizmo.

Realybėje TSRS nebuvo tokia „ateistinė“, kaip teorijoje.

TSRS buvo „grynai ateistinė“ tik ant popieriaus. Pavyzdžiui, net po Jemeljano Jaroslavskio „Bedievybės penkmečio“ (atheism.ru/library/Firsov_1.phtml) 1937 m. TSRS gyventojų surašyme 56,7 % (55,3 milijono) į klausimą apie religiją atsakiusių vyresnių nei 16 metų žmonių nurodė esą tikintys ir 43,3 % (42,2 milijono) – netikintys, vis tiek mažuma (krotov.info/history/20/1930/1937_zher.htm). Įtariu, kad tikinčiųjų buvo daugiau, nes įrašai rodo, jog žmonės, atsisakę atsakyti į tą klausimą, dažniausiai buvo iš įvairių sektų ir, kaip pats įtariu, galbūt bijojo prisipažinti, kad yra tikintys, nes tuo metu religija kaip praeities liekana buvo nelabai toleruojama. Galite įsivaizduoti, koks tikinčiųjų skaičius buvo 1917 metų socialistinės revoliucijos metu. Jaroslavskis ir jo karingųjų ateistų judėjimas „Bedieviai“ ("Безбожники") buvo populiarūs 1932–1937 metais, bet jo judėjimas žlugo, o organizacija sunyko. O Stalino įsakymu jis netgi buvo priverstas parašyti straipsnį „Kodėl religingi žmonės – prieš Hitlerį“ ("Почему религиозные люди против Гитлера"). Po liūdnai pagarsėjusio „kovotojo su dangumi“ J. Jaroslavskio mirties (1943-12-04) jo sukurtas „Centrinis istorijos ir ateizmo muziejus“ neteko patalpų – pastatas atiteko animacinių filmų studijai „Multfilm“ ("Мультфильм").

Pagrindiniai Stalino parankiniai irgi buvo tikintys.

Lavrentijus Pavlovičius Berija (Лаврентий Павлович Берия) (1899–1953) – sovietų saugumo ir slaptosios policijos aparato vadovas valdant Stalinui – irgi galėjo būti tikintis. Jo sūnus Sergo Berija rašė apie savo tėvą:

Aleksandras Michailovičius Vasilevskis (Александр Михайлович Василевский) (1895–1977), kunigo sūnus (o jo motina buvo psalmininko dukra) – Antrojo pasaulinio karo metais Sovietų ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininkas ir gynybos ministro pavaduotojas, taip pat TSRS gynybos ministras 1949–1953 m. (valdant Stalinui) – irgi buvo tikintis.

Georgijus Maksimilianovičius Malenkovas (Георгий Максимилианович Маленков) (1902–1988) – Centro komiteto sekretorius – irgi buvo tikintis. Devintajame dešimtmetyje, senatvėje, jis reguliariai lankė bažnyčią ir, kai kuriais duomenimis, tarnavo Maskvos bažnyčiose (ypač minima Jelochovo Epifanijos katedra) paprastu zakristijonu ir skaitovu (Дмитрий Поспеловский. Православная Церковь в истории Руси, России и СССР. Москва. 1996. с. 322). 1988 m. „Der Spiegel“ rašė, kad jis „buvo matytas kaimo bažnyčioje. Jis atsigręžė į stačiatikių tikėjimą – jį apėmė atgaila.“ Jo sūnus Andrejus pasakojo, kad tėvas mėgo kartoti: „Gera tai, kas žmones vienija, ir bloga tai, kas skiria.“ («Хорошо то, что объединяет людей, и плохо то, что разъединяет») seminaria.kz

Michailas Ivanovičius Kalininas (1875–1946) – formalus Sovietų Sąjungos valstybės vadovas 1919–1946 m. Nuo 1926 m. jis buvo Sovietų Sąjungos komunistų partijos Politbiuro narys ir priklausė siauram partijos vadų ratui aplink sovietų vadą Josifą Staliną.

Pol Potas (1925-1998) bandė ištrinti individualumą galvodamas, kad skirtumai sukelia konfliktus. Su savo dirbtine lygybe, panaikindamas privačią nuosavybę ir taip panaikindamas natūralią atranką iš visuomenės, jis buvo pasmerktas Evoliucijos pralaimėti, kaip ir visi komunistai. Pol Potas nusitaikė ne tik į skirtingas religijas, bet taip pat ir į švietimą, mokslą, mediciną. Kambodžos komunizmas buvo įkvėptas Teravada Budizmo (tikėjimo, kurį išpažįsta 95% Khmerų) ir jo mokymo išsižadėti materialistinio pasaulio, ką Pol Potas su savo sekėjais puikiai organizavo, daužydami automobilius ir modernią įrangą su kūjais. Iki Pol Poto atėjimo į valdžią apie 95 % kambodžiečių vadino save budistais, o budizmas buvo valstybinė religija. 1979 m., žlugus režimui, 1989 m. budizmas vėl tapo valstybine religija. CŽV „World Factbook“ (1990 m.) nurodė, kad 95 % kambodžiečių yra teravados budistai. Pirmasis surašymas po režimo žlugimo, 1998 m., suskaičiavo 96,4 % budistų, 2,1 % musulmonų, 1,3 % kitų ir 0,2 % nenurodžiusių. Teiginys, kad keli ateistai nuvertė valdžią ir valdė 95 % tikinčiųjų, yra supaprastinimas: raudonieji khmerai laimėjo pilietinį karą su maždaug 68 000 karių valstiečių armija, kurioje beveik visi buvo užauginti budistais.

Pol Poto išsilavinimas:

1934 – 1935 Budistų vienuolynas Wat Botum Vaddei ...Phnom Penhne
1935 – 1943 Katalikų mokykla Phnom Penh École Miche
1943 – 1947 Pamokslautojo Sihanouk universitetas Kampong Chame
1947 – 1948 Sisowath licėjus Phnom Penhe
1948 – 1949 Techninė mokykla Phnom Penhe
1949 – 1952 École Francaise de radio-électricité

Kambodžos karalius nuo 1941 m., Valstybės vadovas nuo 1955 iki 1970 m., atsistatydinęs 1976 m. princas Norodom Sihanouk pasakė:

"Pol Potas netikėjo Dievu, bet jis galvojo, kad Rojus ir likimas nori kad jis vestų Kambodžą keliu, kuris, jis galvojo, yra geriausias Kambodžai, kaip čia pasakius, blogiausias. Pol Potas yra beprotis, žinote, kaip Hitleris."

Taip, budistai netiki Dievu, bet aš nesu įsitikinęs, kad ateistai tiki į Rojų (ir Pol Poto kolega Hitleris Sihanouk komentare tai pat nebuvo ateistu) Atrodo, kad Pol Potas nebuvo toks didelis ateistas, kaip kai kurie krikščionys bando jį pateikti, maišydami komunizmą (socialinius žmonių tarpusavio santykius) su ateizmu (žmonių santykius su Dievu) - tai visiškai skirtingos ideologijos.

Apie 600.000 žmonių buvo nužudyti Kambodžoje masinio JAV bombardavimo metu nuo 1965 iki 1973 metų. JAV numetė 2,756,941 toną bomų - daugiau, nei visos bombos, numestos Sajunginikų Antrojo Pasaulinio karo metu. Dėl Pol Poto kaltės žuvo apie 750.000 žmonių. Todėl, kai kas nors sako, kad Pol Poto rėžimo metu žuvo apie 1.5 milijono žmonių, būtų gerai nepamiršti, kad dalis nuopelnų už tai priklauso Krikščioniškąjai JAV.

Mao Zedongas yra pareiškęs:

“Ateizmas turi užimti tikėjimo Dievu vietą.”

"The Writings of Mao Zedong, 1949-1976: January 1956-December 1957" By Zedong Mao, Michael Y. M. Kau, John K. Leung (October-december 1957 / 791 page)

Nors taip pat jis yra pasisakęs ir taip:

Pham Van Dongas: Kaip jūs, Pirmininke Mao?
Mao Zedongas: Nelabai gerai. Kosiu jau keletą dienų. Laikas keliauti į dangų. Atrodo, kad mane kviečia susitikti su Geruoju Dievu. Kaip prezidentas Ho?

"Behind the bamboo curtain: China, Vietnam, and the world beyond Asia" By Priscilla Mary Roberts. Mao Zedong and Pham Van Dong, Beijing, November 17, 1968

Poemos "Arfininkas ir virvė" ištrauka (regis, jis rūkė stiprią žolę :).

Vėjas plazdeną burę, vėžlys ir gyvatė tylūs, didis planas artėja. Tiltas skris virš iškasto griovio iš ROJAUS ir bus keliu iš pietų į šiaurę. mes padarysime akmens sieną prieš aukštupį į vakarus ir užlaikysime juodus garų debesis ir lietų iš Wu viršukalnių. Virš aukštų bedugnių bus ramus ežeras ir jeigu šių kalnų DEIVĖ nėra mirusi, ji stebėsis pakeistu pasauliu. 1956 birželis.

DIEVAI ant jo žmonos Yang Kai-hui mirties aš praradau savo pasididžiavimo tuopą ir tu savo gluosnį, kaip tuopą ir gluosnis jie iškilo tiesiai į devintą dangų ir paklausė mėnulio kalinio, Wu Kango, kas ten yra. Jis pasiūlė jiems vyno iš cinamono medžio. Vieniša dama mėnulyje, Chang O, išskleidė savo plačias rankoves ir šoko dėl šių gerų SIELŲ beribiame danguje. Apačioje, žemėje staigus tikro pralaimėjimo pranešimas. Ašaros krenta žemyn iš didžiulio apversto lietaus indo. 1957-Gegužis-11.

Sako sudie ligos DIEVUI (1) Tūkstančiai gluosnio šakų pavasario vėjyje. Šeši šimtai milijonų Kinijos, DIEVŲ šalies, ir pavyzdžių, kaip imperatoriai Shun ir Yao. Ryškiai raudonas persikų žiedų lietus virto į bangas ir smaragdo kalnai į tiltus. Viršūnės palietė dangų. Mes kasame su sidabriniais kastuvais ir geležinės rankos purto žemę ir Tris Upes. Marų DIEVE, kur tu eini? Mes deginame popierines valtis ir uždegame žvakes apšviesti kelią į ROJŲ. 1958-liepa-01.

Sakydami sudie ligos DIEVUI (1) Rausvi vandenys ir žali kalnai yra niekas, kai didis senovės gydytojas Hua To negali nugalėti mažo kirmino. Tūkstantis kaimų sugriuvo, paspringo su žole, vyrai pametė strėles. VAIDUOKLIAI dainavo kelių negyvenamų namų tarpduriuose. Vis dar dienoje mes šokinėjame aplinkui žemę ar tyrinėjame tūkstančiu Paukščių Takų. Ir jeigu piemuo, kuris gyvena ant žvaigždės paklaus apie marų DIEVĄ, pasakykite jam džiaugsmingai ar su liūdesiu, kad DIEVAS išėjo, nuplautas šalin vandens. 1958-liepa-01

TSRS buvo ne ateistinių, o komunistinių valstybių sąjunga.

Komunizmas/Socializmas yra ideologija apie žmonių (turtingų) santykį su žmonėmis (vargšais).
Ateizmas/Teizmas yra ideologija apie žmonių (visų) santykį su Dievu.

Tai skirtingos ideologijos. Komunizmas nėra apie tikėjimą ar netikėjimą Dievu, bet apie socialinę žmonių lygybę ir bendrą nuosavybę (lot. „communis“ = bendras). Tarybų Sąjungoje nuosavybė iš Bažnyčios buvo atimta ne todėl, kad Bažnyčia propagavo Dievą, bet todėl, kad ji buvo turtinga. Visi turtingi žmonės (ir nereligingi) buvo laikomi darbo liaudies išnaudotojais. Žmonės matė kunigus (ne Dievą) kaip korumpuotus, gobšius niekšus, kurie iškreipė religiją, naudodami ją materialiam pasipelnymui, ir nesekančius Kristaus pamokymais gyventi asketiškai. Rusijos Bažnyčios ir Caro sąjunga su savo auksu, gerove ir nesibaigiančiais karais galiausiai įsiutino badaujančias mases. Dėl to masės sukilo prieš turtingus žmones, o ne prieš Dievą. Turtas buvo nusavintas iš ateistų ir religingų žmonių vienodai. Monarchijos ir Teokratijos sąjunga buvo sugriauta. Bažnyčia tuo metu turėjo daugiau turto nei ateistai, kurių tuo metu visuomenėje buvo absoliuti mažuma. Todėl Bažnyčia prarado daugiau nei ateistai. Hitlerio Vokietijoje, Mao Kinijoje, Pol Poto Kambodžoje (teravados budistai 95 %, kiti 5 %) statistiškai beveik visi (~100 %) žmonės tuo metu buvo tikintys. Net Stalino Rusijoje, po 20 metų ateistinės propagandos, 1937 metų surašyme 56,7 % atsakiusiųjų (vyresnių nei 16 metų) prisipažino esą tikintys.

„A. L. Jelisejevas rašo, kad 1929 m. gegužės 23 d. įvyko Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Centro komiteto Antireliginės komisijos posėdis, kuriam pirmininkavo J. Jaroslavskis. Jame įvertinta, kad tikintieji sudaro 80 procentų šalies gyventojų.“

„Religion and Politics in Russia: A Reader“, sudarytoja Marjorie Mandelstam Balzer, 7 psl.

Rusija tik XXI amžiaus pradžioje pasiekė 24 % ateistų šalyje. Pavyzdžiui, Lietuvos 1923 metų visuotinis surašymas rodo, kad 100 % populiacijos buvo tikintys. Ne ateistai, o tikintys padarė didžiausią darbą plėšdami turtingus (o ne religingus) žmones. Rusijoje 1917 metais Didžiąją Spalio socialistinę (o ne ateistinę) revoliuciją įgyvendino tikintys, ateistai – buvo absoliuti mažuma. Taip, Leninas buvo ateistas, bet be masių palaikymo, susidedančių beveik vien iš tikinčių, buvo neįmanoma nuversti nei Caro monarchinės valdžios, nei Laikinosios vyriausybės. Dėl to, kad Bažnyčios turtas buvo nacionalizuotas, tikintys (ypač Vakaruose) pradėjo skelbti, kad tai ateistiniai režimai... žinoma, tik ateistai sugeba žudyti, plėšti ir atiminėti kaimyno nuosavybę jėga... religingi žmonės niekada neplėšia ir nedegina vienas kito bažnyčių. Krikščionybė turi didelę patirtį žudant ir plėšiant ne tik kitas religijas ar netikinčius, bet ir savo pačios denominacijas. Tam nereikia būti ateistu. Bažnyčia TSRS buvo atskirta nuo valstybės kaip JAV, daugelyje ES ir kitų civilizuotų pasaulio šalių. Ar tai reiškia, kad JAV ir tos šalys yra ateistiniai režimai? Komunistai religijos nesunaikino. Bažnyčia TSRS laikais funkcionavo ir dėl to, jog KGB ją sėkmingai naudojo žmonių sekimui per išpažintis. Jie ją išsaugojo, statydami savo ideologiją ant religinių-autoritarinių garbinimo pagrindų. Rytų-Komunistinėse šalyse yra daugiau tikinčių nei Vakarų-Kapitalistinėje Europoje. Komunizme gali tikėti kuo tik nori tol, kol šlovini komunizmą ir juo neabejoji. Ateistų/agnostikų dalis (mažiausi įverčiai):

Top 50 Countries With Highest Proportion of Atheists / Agnostics (Zuckerman, 2005) • adherents.com

Japonija 64 %
Švedija 46 %
Danija 43 %
Prancūzija 43 %
Belgija 42 %
Vokietija 41 %
Nyderlandai 39 %
Didžioji Britanija 31 %
Rusija 24 %

„1967 metais Albanija buvo paskelbta pirmąja pasaulyje ateistine valstybe. Tačiau 1990 metų pabaigoje panaikinus draudimą paaiškėjo, kad, kaip ir prieš Antrąjį pasaulinį karą, maždaug 70 procentų gyventojų yra musulmonai, o 30 procentų – krikščionys“

„Conflict in the former Yugoslavia: An Encyclopedia“, autoriai John B. Allcock, Marko Milivojević, John Joseph Horton

Apie Kiniją: „Bet tikriausiai 90 procentų gyventojų kartkartėmis atlikdavo budistų apeigas ar lankydavosi jų šventyklose, o 99 procentams įtakos turėjo tai, ką budizmas įnešė į kinų mąstymą ir elgesį.“

„The Practice of Chinese Buddhism, 1900–1950“, autorius Holmes Welch

Daugelis pasaulio komunistinių valstybių oficialiai skelbėsi pasaulietinėmis. Tačiau statistika rodo, kad dauguma jų liko ir tebėra gana religingos. Jei komunizmas buvo judėjimas ateizmui skleisti, jis tikrai neturėjo didelio poveikio. „Istorinių komunistinių valstybių“ religinė statistika iš CŽV leidinio „The World Factbook“ (2010 m.):

Komunizmas – ne apie Dievą

Kažkoks musulmonas kovojo prieš krikščionišką religiją, todėl jis buvo ateistas?
Kažkoks protestantas kovojo prieš katalikų religiją, todėl jis buvo ateistas?
Kažkoks stačiatikis kovojo prieš katalikų religiją, todėl jis buvo ateistas?
Kažkoks Pol Potas kovojo prieš budistų religiją, todėl jis buvo ateistas?

Kovojimas prieš kurią nors religiją ar religijas dar nereiškia, kad žmogus yra ateistas – tokiu gali būti ir tikintis. Svarbu tai, už ką kovoji ir kuo tiki. Galima rasti daug komentarų tarp krikščionių, kad Bažnyčia ir Dievas neturi tarpusavyje nieko bendro. Kad Bažnyčia yra korumpuota, iškreipta ir siekia vien pinigų ir galios. Kad nėra organizuotos religijos būtinybės. Kad Dievas turi būti privatus reikalas. Tokios pačios mintys galėjo būti ir revoliucionierių galvose. Tai ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kai tikintys, įskaitant krikščionis, žudo vienas kitą ir griauna vienas kito maldos namus. Kai kurie žmonės tiki suasmeninta-modifikuota religijos ir Dievo versija ir kovoja prieš kitas religijas ar organizuotą savo pačių religiją. Stalinas nužudė beveik visą TSRS kariuomenės elitą prieš Antrąjį pasaulinį karą, t. y. žudė komunistus kaip muses. Ar tai reiškia, kad jis buvo antitarybinis antikomunistas? Ne. Jis matė tai kaip valymą-gryninimą. Stalinui nužudyti žmogų nebuvo didelė problema... jis lengva ranka dalino visiems bilietus į Rojų. Kaip, pasak metraštininko, kartą pasakė popiežiaus legatas Arnaud-Amaury: „Žudykite juos! Juk Viešpats pažįsta tuos, kurie yra jo.“ Krikščionys skerdė vienas kitą tūkstančiais visos istorijos metu, manydami, kad yra teisūs ir geri krikščionys. Ar tai padaro juos ne krikščionimis? Net Dievas Biblijoje skerdė savo paties tautą.

Pol Potas kovojo prieš organizuotą budizmą ir jo režimas bandė užgniaužti individualumą ir sunaikinti visus skirtumus tarp žmonių. Jis buvo įkvėptas to paties budizmo. Pol Poto veiksmai buvo neracionalūs, nelogiški ir kvaili. Jis naikino išsilavinusius žmones, gydytojus, mokytojus – svarbius ateizmo pagrindus. Net ten, kur religija buvo silpna, niekada nebuvo masiškai žudoma vardan ateizmo. Nerasite vėliavos ar plakato, kuriame buvo užrašyta „Ateizmas su mumis“, ir skatinimo ateistams vienytis, kad žudytų teistus. Žinoma, ne visi ateistai – geri, o visi tikintys – blogi. Tad tikintiesiems derėtų nesuversti visos kaltės už Pol Poto elgesį ir idėjas ateistams ir ieškoti aiškesnių įrodymų nei „Komunizmas = ateizmas“ ar „Jei kovoji prieš kurią nors religijos denominaciją, esi ateistas“. Tikintys dažnai kaltina ateistus tuo, ką padarė patys.

Komunizmas – nemoksliškas, nelogiškas, anti-Evoliucinis

Komunizmas prieštarauja Evoliucijai. Dirbtinis sulyginimas ir bendra nuosavybė panaikina iš visuomenės natūralią atranką ir konkurenciją – motyvą stengtis būti geresniu už kitus. Žmogaus poreikiai yra visada didesni už jo galimybes ir tai verčia nesitenkinti tuo, ką turi, ir judėti į priekį. Galimybių tenkinti savo poreikius apribojimas, nustatant viršutinę ribą, yra ir entuziazmo siekti kažko aukštesnio apribojimas – nėra prasmės siekti nepasiekiamo. Valdžia turėtų liberalizuoti ir leisti viską, kol kažkieno veiksmai ir pasiekta nauda nėra mažesnė už tos naudos siekimo metu padarytus nuostolius jam pačiam, kitiems ir aplinkai. Viskas, kas tenkina ir neįtraukia į procesą prieš savo valią kitų, – turėtų būti moralu ir leistina.

Kodėl Komunizmas žlugo

Žmonės visada bando rasti būdus, kaip gauti daugiau pelno su kuo mažesnėmis išlaidomis. Kapitalizme beveik nėra viršutinės ribos, kiek pelno gali pasidaryti žmogus – tai irgi gali sukelti visuomenei problemų. Komunizme, kad visus sulygintų, nustatyta viršutinė pelno riba, o valdžios mokamas atlyginimas daugumai dažniausiai būdavo vienintelis pelno šaltinis. Ir nesvarbu, kiek ir kaip gerai dirbsi, gausi panašų atlyginimą kaip kiti, gal tik su beverčiu medaliu ir dokumentu, kad esi „Tikras Komunistas“.

[B] Kai Kapitalistinis darbininkas supranta, kad, nusipirkęs kastuvą už $10, uždirbs +$30, jis imsis inovacijos.

[C] Kai Komunistinis darbininkas supranta, kad, nusipirkęs kastuvą už $10, uždirbs +$0... nes riba yra $100... Viską, kas viršija ribą, pasiima valdžia.

[D] Komunistinis darbininkas didins savo pelną mažindamas išlaidas. Kokias išlaidas jis gali mažinti? Darbo laiką ir medžiagų kokybę. Mažiau dirbs ir sutaupys laiko (pvz., už $5), ir toliau kapstysis rankomis, nepirkęs kastuvo, pavogs iš darbo ką nors (už $5). Taip ir didins savo pelną. Jam pačiam taps lengviau ir šviesiau, bet šalis nieko nelaimės.

„Komunizmo taisyklės“ prieštaravo šioms realybės „išgyvenimo taisyklėms“, kurias suformavo milijonai evoliucijos metų:

A. Asmeniniai poreikiai turi pirmenybę prieš visuomeninius.
B. Gaunama nauda/atlygis turi būti didesni už sąnaudas/darbą, kitaip prarasi energiją ir mirsi.

B taisyklė kyla iš energijos tvermės dėsnio. Visi gyvi organizmai ir struktūros gauna energiją iš skirtumo tarp gaunamos ir išeikvojamos energijos; išimčių nėra. Gyvybės formos, efektyviau naudojančios energiją, turi didesnę tikimybę išgyventi. Todėl stengtis mažiau dirbti už mažesnį atlyginimą yra natūrali reakcija. Taigi žmonės ėmė kuo mažiau dirbti, kad nešvaistytų energijos. Ekonomika prarado pagreitį, išteklių ėmė trūkti, o A ir B taisyklės darėsi vis svarbesnės. Kova „Realybė prieš Komunizmą“ baigėsi rezultatu 1:0.

Žmonės iš prigimties linkę dirbti geriau ir su didesniu entuziazmu už didesnį atlygį nei už mažesnį. Jei valdžia ar įmonių savininkai (komunizme ar kapitalizme) apiplėšia žmones, pasiimdami sau per didelę jų atlygio už atliktą darbą dalį (dažniausiai atlyginimo), kad išgyventų, žmonės vis labiau persijungia į „išteklių taupymo“ režimą, o kūrybiškumas ir ekonomikos augimas lėtėja.

Kraštutinė nelygybė tokia pat bloga kaip kraštutinė lygybė

Yra labai geras posakis, kad... žmogui visiškai laimei reikia labai nedaug, bet svarbu, kad kiti aplink jį turėtų dar mažiau. Žmonės savo turtą matuoja lygindami jį su kitų turtu. Todėl neturtingų šalių žmonės, kur visi aplinkui vargšai, gali būti net laimingesni už turtingų šalių žmones, kur nelygybė šviečia iš visur. Bloga ne tik kraštutinė nelygybė, kaip vergovė, kai mažuma maudosi prabangoje, o dauguma kenčia skurdą. Komunistinės šalys nuėjo į kraštutinumą kita kryptimi – per daug visus sulygino. Žmonės prarado susidomėjimą konkurencija, o kilnių šūkių nepakako jiems motyvuoti, nors tie kabojo ant kiekvieno kampo. Komunizme žmonės buvo gana patenkinti tuo mažu, ką turėjo, nes visi aplink turėjo beveik tiek pat turto ir tokias pačias ribotas galimybes ką nors nusipirkti. Žinoma, aukšti TSRS pareigūnai turėjo daugiau privilegijų ir didesnius atlyginimus, bet ne tokius didelius kaip privačių įmonių vadovų Vakaruose. TSRS beveik nebuvo milijonierių, su kuriais paprasti žmonės galėjo save palyginti ir pamatyti, kokie jie vargšai. Žmonės turėjo mažiau motyvacijos stengtis, nes pastangos nebuvo atlyginamos taip, kaip Vakaruose. Gryno komunizmo nebuvo, bet visuomenėje vis tiek buvo per daug lygybės (o tai taip pat blogai kaip per didelis turtinis skirtumas). Tai lėtino ekonominę evoliuciją ir našumą. Žmonės buvo neturtingi, bet laimingi, nes, pasak propagandos, Vakaruose gyventi buvo dar blogiau:

Tie patys metai, bet skirtingi „orai“ (pramonės krizė visose kapitalistinėse šalyse).

Kam atitenka nacionalinės pajamos? TSRS – darbo žmonėms!
Kapitalistinėse šalyse liūto dalis – išnaudotojams.

Talento kelias... (kapitalizmo šalyse) – Kelią talentams! (socializmo šalyje)

Nedirbti ir vogti iš valdžios – buvo nacionalinis TSRS sportas. Kapitalizmas labiau linkęs į inovacijas ir būdus, kaip pasidaryti daugiau turto ir pinigų, o Komunizmas... kaip nedirbti ir vogti iš valdžios, kadangi daugeliui tai buvo vienintelis būdas pasigerinti gyvenimą. Žinoma, Komunistinis režimas mokėjo geriems darbininkams šiek tiek daugiau, bet tai nebuvo pakankama motyvacija priversti juos galvoti, kaip sukurti kažką efektyvaus ir inovatoriško, kaip Kapitalizme. Dėl to tarybiniai automobiliai ir daiktai 1980 metais atrodė lyg pagaminti 1960 metais. Žmonės nesuprato, kodėl situacija bloga, ir jų noras laikytis kartu „nevykėlių sąjungoje“ diena iš dienos darėsi vis mažesnis ir mažesnis, kol žmonės (šalį jungianti medžiaga) suiro ir visi išsilakstė skirtingomis kryptimis.

Atrodo, kad geriausios ekonomikos remiasi Kapitalizmo (atstovaujančio individualizmo ir konkurencijos taisyklėms, reikalingoms didesnei išgyvenimo tikimybei) ir Socializmo (atstovaujančio apsaugos ir saugumo taisyklėms, reikalingoms didesnei išgyvenimo tikimybei) mišiniu.

RTFSR ir TSRS konstitucijos (1918–1977) • „Myths about communism & atheism“

RTFSR (Rusijos Tarybų Federacinė Socialistinė Respublika) ir TSRS (Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga) konstitucijose nebuvo nieko apie religijos sunaikinimą. Tačiau ateizmui jos teikė pirmenybę: 1918 metais dvasininkai kartu su pirkliais ir samdytojais neteko rinkimų teisės (65 straipsnis), o nuo 1936 metų tikintiesiems buvo leista tik atlikti religines apeigas, ateistams – ir skleisti propagandą.

Tamsos Brolijos atsakymas į straipsnį „Respublikoje“

1. Esate verti tiek, kiek sugebate duoti patys - jeigu niekinate žmonių darbą ir turtą, to paties linkime ir jūsų atžvilgiu.

2. Žmones galima skirstyti į dvi grupes. Tuos, kurie siekia patenkinti savo materialius ir psichinius poreikius kurdami vertybes ir tuos, kurie siekia to paties... atminėdami ar vogdami iš kitų. Parastai, griovėjai ir laužytojai priklauso antrai kategorijai (jie, netgi, priklauso dar žemesnei "kastai", todėl kad daužymui ir laužymui tiek daug proto nereikia, kaip pvz. vogimui ar sukčiavimui.). Kai kas tokius griovėjus-nusikaltėlius ir vandalus laiko "kietais", "drąsiais" žmonėmis. Bet tokie "kietuoliai", linkę griauti, vogti, atiminėti ar apgaudinėti sėdi kalėjimuose, nes už nesugebėjimą sugyventi su visuomene, bei vertybių naikinimą ji skiria jiems bausmę – izoliaciją nuo visuomenės. Viename Anglijos kalėjime (Dartmoor) buvo atliktas intelekto koeficiento tyrimas parodęs, kad bendras kalinių intelekto koeficientas (IQ) svyruoja tarp 48 ir 68 balų. Tuo tarpu šalies vidurkis yra 100 balų. Tai aiškiai parodo, kad visi tie "kietuoliai" ir "gudruoliai" - paprasčiausi protiniai debilai. O jeigu jais žavitės ir laikote protingesniais už save... reikėtų patikrinti jūsų pačių intelekto koeficientą... greičiausiai, jis pasirodys dar žemesnis už tų, kuriais žavitės. Remiantis statistika, intelekto koeficientas (IQ) tiesiogiai susijęs su žmogaus materialine gerove. Kuo protingesnis žmogus, tuo jo pajamos yra didesnės, kuo kvailesnis - mažesnės. T.y., jeigu norite būti nusikaltėliais, - norite būti kvailiais ir skurdžiais.

3. Norėdami parodyti, jog galite kažką pakeisti ir dėl to šį tą reiškiate - kurkite, bet ne naikinkite. Tik su kūryba užsitarnausite aplinkinių pagarbą... naikindami sulauksite paniekos. Niekas negerbia naikintojų. Naikinti sugeba ir pasiutlige serganti beždžionė, penkis kartus persirgusi meningitu. Griovimas - žmonių su silpnai išlavintu kūrybiniu mąstymu bruožas - todėl griaudami visiems apsiskelbiate esantys intelektualiniai skystapročiai. Griaudami pasaulio geresniu nepadarysite. Sugriaus jus. Nes pasaulis, kuriam kenkiate, visada buvo ir bus didesnis už jus - jūs esate tik menka jo dalis.

4. Prieš keliant kumštį ar koją, visiems satanistams patartume pagalvoti apie tai, jog jūsų oponento krikščioniškas ar islamiškas kumštis 100 kartų didesnis.

5. Dažnai naikinti ir griauti linkęs jaunimas. Kodėl jis negerbia kitų turto? Todėl, kad pats dar nebuvo sukūręs ir praradęs savo sukurtų vertybių. Dėl to nežino, ką išgyvena ir jaučia apiplėšiamas žmogus, kai kažkokie mulkiai lengvabūdiškai... vienu mostu, "dėl pramogos" viską sunaikina. Va kai jų pačiu darbus kas nors dėl „pramogos“ sunaikins... pajus savo paties kailiu ir geriau susimąstys bei labiau ims vertinti kitų darbą. Nesate sunkiai dirbę ir kūrę, kad tinkamai suprastumėte ir įvertintumėte, jog kuriamos vertybės ir turtas pats ant medžių neauga. Savo veiksmais parodote, jog esate nesubrendę skurdžiai ne tik vidumi, bet ir išore.

6. Nesuprantate, kas yra laisvė ir kad ji baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė. Todėl nesugebate ir nemokate ja naudotis. Tokiems yra skirti kalėjimai.

7. Esate silpni menkystos, kadangi, norėdami pasijusti reikšmingais, darote tai mirusių ir silpnesnių žmonių sąskaita. Tik visiški silpnapročiai gali tenkinti norą pasijusti "kietais" ir "reikšmingais", paniekos objektu rinkdamiesi pasipriešinti nesugebančius lavonus - supuvusią mėsą. Žinoma, "susikauti" ir laimėti garbingoje diskusijoje su gerai filosofijos profesoriumi ar pasikausčiusiu tikinčiuoju arba jų grupe - per skystos smegenys. Mieliau renkatės smūgį peiliu iš nugaros... kai niekas nemato. Iš didelės drąsos ir jėgos? Ne - iš baimės ir silpnumo. Esate distrofikai iš už kampo apmėtantys sporto meistrus plytomis. Klastūnai, kurių turėtų pasisaugoti ir jūsų draugai. Jeigu jus sujaudina siautėjimas kapinėse... ar nepagalvojote, kad jūs iškrypę nekrofilai?

8. Esate nedasivystę ir susitvardyti nesugebantys barbarai - nesugebėdami laimėti protu ir logiškais argumentais, griebiatės fizinės prievartos bei smurto. Prievarta ir smurtu niekada neįtikinsite žmonių, save gerbti ir mylėti. Taip, galbūt jūsų bijos... bet negi bailys sugebės jus nunuodyti. Niekas nesirenka lyderiu prievartaujančio ir smurtaujančio. Visi renkasi tokius, kurie gali duoti, o ne atimti, su kuriais žmonės jaučiasi saugūs ir mylimi - todėl pamirškite apie aukštus sostus - niekas jūsų ten nerinks ir nesodins, o jei norėsite užlipti patys, atsiras šimtai, kurie pakiš jums koją.

9. Savo veiksmais sukelsite neapykantos bangą ne tik iš krikščionių, bet ir iš visų padorių žmonių pusės. Neginsime jūsų ir mes. Panorėjusi, minia visada gali jus sunaikinti - nepamirškite to ir džiaukitės, jog ji pakantesnė ir tolerantiškesnė už jūs - dažnai liekate gyvas bei nesuluošintas tik šios aplinkybės dėka. Apsilankykite nusikaltimais pasižyminčių rajonų morguose ir jums pasakys, kad greičiausiai "klientais" (su kulka galvoje) tampa skiauterėti gaidžiai... galvojantys, jog pažastyse turi pačius didžiausius arbūzus.

10. Skatindami įniršį sau, prarasite visuomenės palaikymą. O be visuomenės palaikymo pralaimėsite visus karus ir nepasislėpsite, kai ištiks nelaimė, bei užpuls didesnis priešas - nes visi jus išmes už durų, nenorėdami turėti ką nors bendro su šiukšlėmis. Kai kovotojai praranda ryšį su visuomene ir vietoje pagarbos ji pradeda jų nekęsti bei nusisuka, jie pralaimi karą.

11. Jeigu manote, kad tampydami akmens luitus ko nors pasieksite... geriau užsirašykite į statybininkų brigadą... žmonių su entuziazmu tampančių plytas ir akmenis ten visada trūksta.

12. Iki mirties gyvensite su tuo, ką padarėte. Kovojant dėl vietos po saule, visada atsiras tas, kuris primins ar sumokės tam, kuris galės priminti aplinkiniams jūsų niekingus darbus. Žinoma, jeigu būsite užkampio kirmėlės - jums tai negresia.

APIBENDRINOTE?

Jūs - rakštis subinėje bet kokios pasaulėžiūros grupei ir visam pasauliui, todėl esate nereikalingi. Jei padvėsite, pasidžiaugsime ir mes ir dievobaimingi krikščionys, ant jūsų kapo pastatysiantys kryžių. Jeigu norėdami pasijusti "kieti" griebiatės naikinti ir žeminti silpnesnius už save, o ne kurti geriau už stipriausius - esate bevertis ir nesugebantis ką nors duoti visuomenei balastas - našta žmonijai. Dėl jūsų liūdės tik tie, kurie buvo visada pasiryžę pasidalinti džiaugsmu ir ...vargais iki to momento, kol jų neturite.

Norėdami vartyti kapus, vartykite savo šeimos narių kapines (pvz. motinos, tėvo, brolio ar sesers...). Gal tai taps jūsų šeimos tradicija ir jūsų vaikai ateis pavartyti ir padaužyti jūsų kapo.

Kai jums kas nors naktį su beisbolo lazda suknežins galvą - nepykite, nes tai pasaulis, kurį jūs patys kuriate. Nepamirškite, jog ir didžiausią milžiną vienu šūvių iš nugaros gali pakloti bet kuris užpistas ar iš proto išvestas paliegėlis ("ačkarikas"), turintis jėgų nuspausti gaiduką. Todėl saugiausia - išviso neturėti priešų, t.y. norinčių jus nudėti. Nes nužudyti šiais laikais lengviau, nei apsisaugoti nuo žudiko.

Norėdami paišyti ant sienų ar skelbti savo mintis, nedarykite to ant kitų kūrinių viršaus. Nepamirškite, kad bažnyčios yra ne tik jūsų oponentų maldos namai, bet ir architektūriniai paminklai, turintys istorinę-pažintinę vertę. O kiekvieno ženklo uždažymui ar aplinkos sutvarkymui imami pinigai iš jūsų ar jūsų tėvų sumokėtų mokesčių valstybei. Taigi, atimate tik iš savęs. Nupaišykite tik vieną ženklą ir jie pasinaudodami ta "neeiline" proga, už jūsų ("valstybinius") pinigus naujai persidažys visą pastatą… ar jūs tikrai to siekiate margindami sienas?

Skelbkite savo idėjas neparžengdami kraštutinumų. Geriau žmones pripratinti po truputį, nei daryti viską, kad jie jus iškarto atstumtų.

Norite gąsdinti aplinkinius? Pamirškite tai. Gąsdinti Peklos liepsnomis, siera ir velniais - kunigų metodas. Baimė ir grasinimai trumpalaikė priemonė ir dar niekam nepadėjo ilgam išlikti ant pakylos. Žmonės visada troško užmušti savo baubus ir niekintojus ir padaro tai pasitaikius pirmai progai.

Norite kovoti? Galite skelbti karą. Bet turite daugiau šansų su kastuvėliais smėliu užversti vandenilinės bombos grybą, nei jėga nugalėti davatkų kariuomenę. Jeigu ne civilizuotos taisyklės, kurias jūs pažeidinėjate, tie dievobaimingi ir meilės pritvinkę krikščionys jus ištraiškytų kaip utėles. Melskitės, kad policija jus saugotų, kai pakliūsite į "gailestingos" tautos rankas.

Stenkitės kovoje naudotis protu, o ne emocijoms ir kvailu noru pasiautėti, kai niekas nemato.

Gerbkite visas pažiūras, nepriklausomai nuo to, ar jos sutampa su jūsų pažiūromis.

Vertinkite tai, jog dauguma jus toleruoja ir...

...netampykite jaučio už pimpalo... .

Inkvizicija - ( lot. inquisitio "tardymas" ) - katalikų bažnyčios XIII a. pradžioje įsteigta teisminė - policinė organizacija, buvusi domininkonų rankose, kovai su erezijomis, paplitusiomis tarp miestiečių ir valstiečių, kurie neišpažino katalikų bažnyčios dogmų ar priespaudos. Inkvizicija buvo paplitusi Vakarų Europoje, daugiausia romanų šalyse, ir pasižymėjo slaptu šnipinėjimu, žiauriais kankinimais, rafinuotu tyčiojimusi, neviešu, šališku bažnytiniu teismu. Nuosprendžiai būdavo labai žiaurūs ( autodafė ).

Inkvizicija buvo nuolatinė katalikų bažnyčios institucija, kurios užduotis - išnaikinti eretikus. Priešingai nei kitos religijos ( judaizmas, budizmas ), Katalikų Bažnyčia turėjo centralizuotą hierarchinę - biurokratinę struktūrą. Ankstyvaisiais krikščionybės amžiais, buvo keletas konkuruojančių sektų, kurios save vadino krikščionimis. Bet po imperatoriaus Konstantino I valdymo, kuris įteisino krikščionybę kaip valstybinę religiją Romos imperijoje, krikščionybė ir vietinės valdymo hierarchijos struktūros buvo suplaktos į vieną valdžios derinį centralizuotą Romoje. Dogmatiniai įstatai buvo sukurti Bažnyčios tarybose, pradedant Nicos pasitarimu 325 m.

Kitatikiai, sektos buvo pagrindinė katalikų bažnyčios problema nuo pat pradžių, ankstyvaisiais amžiais buvo arijai ir manicheistai, viduramžiais - katarai ir valdensai, o Renesanso laikotarpiu - husitai, liuteronai ir kalvinistai - visi jie katalikų bažnyčios buvo laikomi eretikais.

Manicheizmas, manikeizmas - [nuo legendinio perso Mani vardo] - religinė srovė, išplitusi Romos imperijoje, pradedant nuo m. e. III a.; krikščionybės elementų ir senovės persų religijos mazdeizmo mišinys; bažnyčios buvo žiauriai persekiojama; išsilaikė iki X amžiaus.

Katarai - [< gr. katharos "švarus"] - religinė sekta Italijoje ir Prancūzijoje (XI - XIII a.); skelbė asketizmą, nepripažino sudėtingos bažnytinės hierarchijos ir vadino save katarais, t. y. švariais; Prancūzijos pietuose jie buvo vadinami abigiečiais, o slavų žemėse - bogomolais; buvo persekiojami katalikų bažnyčios.

Valdensai - religinė sekta, atsiradusi Prancūzijos pietuose XII a. pabaigoje ir apėmusi pirklius, miesto varguomenę ir valstietiją (įkūrėjas - Liono pirklys Pjeras Valdo). Valdensai kovojo prieš katalikybę ir buvo Romos popiežiaus paskelbti eretikais; juos žiauriai persekiojo.

Husitai - Jano Huso (1369 - 1415m.) pasekėjai, Čekijos valstiečių, miestiečių ir smulkiųjų feodalų judėjimo vado jų kovoje prieš vokiečių feodalų ir Romos katalikų bažnyčios viešpatavimą. Husitų judėjimas įgavo itin platų užmojį po to, kai Husas buvo apkaltintas esąs eretikas ir sudegintas ant laužo.

Liuteronai - krikščionių protestantų tikėjimas, atsiradęs Vokietijoje XVI a. reformacijos epochoje prieš katalikybę, įsteigėjas - Martynas Liuteris; daugiausia paplitusi Vokietijoje ir Skandinavijos šalyse.

Kalvinistai - [ pagal Žaną Kalviną, 1509 - 1564 m. ] - viena iš protestantų religinių sistemų, kilusi Šveicarijoje.

Nuo dvylikto amžiaus inkvizicija buvo svarbiausias valstybės ir bažnyčios užsiėmimas. Pagrindiniai kankinimai vyko Šiaurės Italijoje ir Pietų Prancūzijoje, kur buvo apsistoję katarai ir manicheistai, kurių religinės doktrinos labai nepatiko katalikų bažnyčiai, dėl jų populiarinimo ir populiarumo. Tuo pačiu, labai gąsdino katalikų dvasininkiją, dėl šių religijų pozicijos tvirtumo. Dėl šių aplinkybių, bažnyčia ragino kuo greičiau nuteisti kitatikius be teismo ir siekiant bausmės efektyvumo - naudoti egzekucijas; kaltinamieji buvo arba už įstatymo ribų arba nuteisiami mirti.

Viduriniaisiais amžiais bažnyčia ėmėsi spręsti sektų ir kitatikių "problemą". XII a. pradžioje Bažnyčios Taryba įsakė pasaulietiniams valdovams persekioti kitatikius. 1231 m. Popiežius Grigalius IX išleido įsaką, kuris numatė, kad reikia įkalinti visus eretikus, kol jie įtikės ir išpažins krikščionybę, o užsispyrėlius bausti mirties bausme. Taip pat, popiežiaus manymu, buvo labai naudinga atlikti egzekuciją. Nuo šios pareigos popiežius Grigalius IX atleido vyskupus ir arkivyskupus ir priskyrė juos domininkonų ordinui, bet vis tiek daugelis inkvizitorių buvo iš kitų dvasininkijos ordinų. Paskutiniame inkvizicijos vykdymo dešimtmetyje, inkvizicija tapo pagrindine institucija, kuri vadovavosi popiežiaus įstatymais. XIII a. pabaigoje inkvizicija kiekviename regione turėjo nuosavą biurokratinį aparatą, siekiant pagerinti šios funkcijos efektyvumą.

Teisėjas ar inkvizitorius galėjo pareikšti kaltinimus bet kam. Kaltinimasis neturėjo teisės gintis teisme ar uždavinėti klausimų kaltintojui. Populiariausia buvo teisti nusikaltėlius, žmones su bloga reputacija, atskirtus nuo bendruomenės bei kitatikius. Kaltinamieji negalėjo turėti advokato, o inkvizicijos teismo nuosprendžiai buvo neapskundžiami. Geriausiu atveju - teismo akivaizdoje, inkvizitoriai apklausdavo pora liudininkų. Nors iš pradžių krikščionių kanonų teisėje kankinimų nebuvo numatyta, bet šis metodas į praktiką atėjo XIII a. viduryje.

Inkvizicijos nuosprendis buvo perskaitomas prieš žmonių minią, kaltinamasis paklupdomas ant kelių viena ranka laikydamas bibliją prieš inkvizitorių. Bausmės kilo iš bažnyčių, piligrimų kelionių, gėdos kryžiaus privalomo nešiojimo nuteistiesiems ir mirties bausmės. Mirties bausmė dažniausiai būdavo sudeginimas ant laužo. Bausmes vykdydavo autoritetingi pasauliečiai. Iš kaltinamųjų visada buvo konfiskuojamas turtas.

Pirmųjų inkvizitorių piktnaudžiavimas padėtimi privertė Romą reformuoti inkviziciją ir XIV a. inkvizicija iš pavienių pasauliečių - inkvizitorių - tapo bendruomeniniu reikalu. XV a. pabaigoje ispanų inkvizicija tapo nepriklausoma nuo Romos. Ispanų inkvizicija pasižymėjo žiaurumu atvertinėjant į katalikybę musulmonus, žydus, mokslininkus ir švietėjus. Su gerai žinoma autos-da-fé ispanų inkvizicijai pavyko palikti tamsų skyrių katalikų bažnyčios istorijoje. Šiaurės Europoje inkvizicija buvo daug švelnesnė: Anglijoje niekada nebuvo įteisinta, o Skandinavijoje apskritai uždrausta. Taip pat inkvizicija nerado atramos taško ir pietryčiuose (Bulgarija, Bosnija, Rumunija Vengrija), kur buvo per daug eretikų - kitatikių, kad juos būtų įmanoma persekioti.

Nusikalstami viduramžių inkvizicijos mastai buvo tokie dideli, kad šiais laikais tai įsivaizduoti per daug sudėtinga: savo žiaurumu tai priminė medicinos operaciją be anestetikų arba iškrypėliškos kankintojo vaizduotės pasitenkinimą. Prireikė 200 m., kad ano meto teisinė sistema taptų tokia humaniška, kokią turime šiandien. Šių laikų teismai yra tokie nekalti ir rafinuoti, palyginus su tuo, ką savo teismuose taikė viduramžių Šventoji Romos Bažnyčia. Šventoji inkvizicija - taip vadinosi katalikų bažnyčios veiksmai prieš kankinamuosius. "Šventumas" pasižymėjo tuo, kad kaltinamieji neturėjo nei advokato, nei teisės gintis, o tik pripažinti kaltę bet kuriuo atveju, o nuosprendis buvo vienas - mirties bausmė. Tai buvo Romos inkvizicija: teisminė Romos bažnyčios organizacija, kuri egzistavo beveik visose šalyse išskyrus Ispaniją.

XIII a. Italijoje kitatikių skaičius buvo gana didelis ir jie buvo gana reakcingi priespaudai, todėl katalikų bažnyčia net nebandė jų atversti į savo tikėjimą numatydama realų fiasko. Taigi, galima sakyti, kad daugiau mažiau iki XIII a. katalikų bažnyčia taikėsi su kitatikiais. Netgi Viterbo mieste, kur paprastai būdavo įsikūrusi popiežių rezidencija, buvo įsikūrę katarai. Inkvizicija prasidėjo nuo popiežių Frederiko II ir Grigaliaus IX laikų, tai buvo klaikiai žiaurios egzekucijos, kurios nusinešė didelę dalį žmonių gyvybių; žmonės buvo apiplėšinėjami, kalinami, kankinami ir deginami ant laužų. Vienas žiaurus inkvizitorius Piteris Martyras buvo nužudytas 1252 m. Šiaurėje valdensų buvo tiek daug, kad inkvizicijos teismai jų net neskaičiuodavo.

Inkvizicija Florencijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ar Belgijoje - buvo Romos popiežiaus inkvizicija, kurią kontroliavo Romos popiežiai.

Pietų Prancūzijos inkvizicija buvo tokia pat žiauri kaip ir Ispanijoje. 1241 - 1242 m. inkvizitoriai buvo taip sužvėrėję, kad kartais vieni kitus kepė ant laužų. Ryšium su Tulūzos pralaimėjimu, popiežius buvo priverstas sutelkti savo karius ir vėl prasidėjo kryžiaus žygiai, bet ne tokie dideli ir efektingi kaip prieš tai. Čia būtina pastebėti, kad per penkiasdešimt metų katalikai pasiuntė myriop šimtus tūkstančių daugiau semi - manicheistų, negu per tris amžius buvo nužudyta katalikų ankstyvaisiais katalikų bažnyčios metais. Patikėkite, tai buvo katalikų bažnyčios rekordas, kurį ji įvykdė per pusę amžiaus stebėtinai mažoje teritorijoje.

Kada kariai padarė šalį "saugią herojams", inkvizitoriai tapo nepakartojamai žiaurus ir sužvėrėję bei kuo skubiau kibo į darbą. Inkvizitorių ekscesai buvo tokie brutalūs, kad prancūzai ėmė skųstis savo karaliui Pilypui, bet karalius buvo popiežiaus valdžioje ir nenorėjo gadinti santykių, nepriklausomai nuo to ar į šį reikalą buvo įsikišęs karalius, 1290 m. buvo įvykdyta žiauri inkvizicija žinomam Pranciškonų vienuoliui Fabrijui, apkaltinus jį eretiškumu, kai jo lūpos buvo iškreiptos kančios ir kaip visada, inkvizicijos atveju, buvo konfiskuotas jo turtas. 1301 m. karalius nusiuntė savo atstovus patikrinti kaip vykdomos inkvizicijos, nuvykę atstovai rado lavonais dvokiančius kalėjimus, kurie buvo prigrūsti mirštančių, nukankintų žmonių, o kai išvydo žiaurius ir gyvuliškus kankinimus, - karalius nusiuntė skundą Romos popiežiui. Atsakas į visą tą reikalą buvo toks: dviejų inkvizitorių veikla buvo suspenduota ir jiems atimtos galios veikti Prancūzijoje. Vėliau popiežius Klemensas V gavo panašius nusiskundimus iš Bordo, taigi nusiuntė kelis kardinolus tirti situacijos, kuri pasirodė panaši kaip aprašyta aukščiau. Klemensas V šiek tiek apmalšino inkvizicijos žiaurumus, bet po jo mirties inkvizitoriai suaktyvėjo ir pradėjo labai "uoliai" vykdyti pareigas - dar žiauriau negu kada nors. Kaip viso to reikalo rezultatas - kraujas liejosi dar 100 metų, žmonės buvo apiplėšinėjami, žiauriai kankinami - tokiu būdu pietų Prancūzijoje inkvizitoriai bandė "įtikinti" kitatikius rinktis "teisingą" religiją.

Du sukrečiantys įvykiai - Joanos Arkietės sudeginimas ant laužo 1431 m. ir tamplierių ordino pasmerkimas inkvizicijai ir jos vykdymas 1312 m. - puikiai iliustruoja šventosios Romos inkvizicijos dvasią Prancūzijoje. Tamplierių ordino sunaikinimas buvo vienas iš didžiausių Romos inkvizicijos pavyzdžių. Prancūzijos karaliui reikėjo ordino turto ir popiežius jam "pasitarnavo".

Tamplieriai - [<pran. Temple "šventovė"] - vienas viduramžių tikybinių ordinų; panaikintas XIV a. Prancūzijos karaliaus Pilypo.

Popiežius Klemensas V buvo tikrai įstabi būtybė. Pataikaudamas Prancūzijos karaliui jis įgijo neribotą valdžią Prancūzijoje, jo vardą dažnai vartoja katalikybės šalininkai, kurie šį popiežių įvardina kaip vieną iš liberaliausių bažnyčios istorijoje. Popiežius gyveno puikų geidulingą gyvenimą savo prabangioje rezidencijoje Avignone bei palaikė intymius santykius su grafiene de Talleyrand-Perigord. Klemensas V liepė žiauriai plėšti žudyti ir kankinti tamplierių ordino narius. Didelis skaičius ordino riterių mirė baisiose kančiose, nes atsisakė niekšingai šmeižti ordiną.

Tai buvo pradžia, kuri įtakojo tamplierių ordino inkviziciją Anglijoje. Wyklifų pasekėjams Anglijoje buvo surengtos baisios egzekucijos - korimas, deginimas, galvos nukirtimas ir ketvirčiavimas. Taip katalikai ir protestantai konkuravo su "varžovais" kitatikiais. Mirties nuosprendis Anglijoje įteisintas 1400 m.

Anglija pati tvarkėsi su savo eretikais, bet iš tikrųjų, Edvardas II buvo informuotas melagingomis ir neįtikėtinomis istorijomis apie tamplierių ordiną, kuriomis jam buvo sunku patikėti. Popiežius Klemensas V tvirtino, kad visa ką jis blogo pasakojęs apie tamplierius yra tiesa (turbūt pamiršo įtraukti pasakojimus apie tamplierių kankinimą Prancūzijoje) ir ragino naikinti tamplierius Anglijoje. 1309 m. į Angliją buvo atsiųsti 2 inkvizitoriai vykdyti "tyrimo". Atvykę jie nerado nei vieno eretinio pažeidimo ir visiškai neturėjo ką veikti su savo barbariškais įrankiais, taigi nežinodami ką daryti pasiskundė popiežiui. Klemensas V pareikalavo karaliaus, kad leistų Anglijoje vykdyti kankinimas ir paaiškino, kad bažnyčios įstatymai yra aukščiau, nei Anglijos civilinė teisė. Galų gale jis papirko karalių, kas buvo tuo metu įprasta popiežių veiksmuose ir katalikų bažnyčiai pavyko įgyvendinti savo tikslą - nukankinti ir sunaikinti tamplierių ordino narius. Vienas dokumentas taip įvardina popiežių Klemensą V: "Popiežius, kuris stebėjo, kad inkvizicija būtų vykdoma itin stropiai".

Vakarų ir Pietų Vokietijoje savo veiksmais ir kankinimo būdais, inkvizitoriai buvo panašūs į Prancūzijos inkvizitorius. Konradas iš Marburgo, asketiškasis Šv. Elžbietos draugas, buvo toks pat žiaurus, kaip ir prancūzas, inkvizitorius Robertas le Bougre. Kaltinamasi būdavo griežtai įpareigojamas sakyti "taip" arba "ne", bet iš esmės, nuo atsakymo nuosprendis nepasikeisdavo, kaltinamasis vis tiek buvo siunčiamas ant laužo. Konradas buvo vienas iš inkvizitorių, kuriuos nužudė liaudis. Po Frederiko II mirties inkvizicija buvo sustabdyta, bet vėliau popiežiai vėl atgaivino šią instituciją ir sunaikino daug eretikų.

Reformacijos laikotarpiu augant eretikų skaičiui bažnyčia buvo priversta reformuoti inkviziciją. Dabar vadinama Šventoji institucija yra rekonstruota inkvizicijos įpėdinė. Ji buvo sukurta Pauliaus III 1542 m. ir tituluota "Romos ir visuotinės inkvizicijos šventoji kongregacija" arba "Šventosios institucijos" vardu. Vatikanas turi teismą sudarytą iš šešių (vėliau aštuonių, galiausiai trylikos) kardinolų, kurie iki šiol tiria "eretinių apsireiškimų" bylas ir manosi esą svarbiausias ir galutinį nuosprendį priimantis teismas pasaulyje, bet šių dienų pasaulis yra blogis, todėl šv. Tėvelio baldai dulka sandeliuke ir laukia labiau dvasingų laikų, kuriuos (kaip sako italai) į šį pasaulį iškilmingai atves Amerikos katalikai.

Šiandien katalikai nepagrįstai didžiuojasi, kad Romoje, kur inkviziciją kontroliavo popiežius, inkvizicija nukankino labai mažą skaičių žmonių. Yra visai žemiškas paaiškinimas, kodėl Romoje buvo sunaikintas mažas skaičius eretikų, priežastis labai paprasta: kitatikiai nebuvo tokio silpno proto žmonės, kurie žinodami, kad kas antrame name gyvena katalikų bažnyčios pakalikas, kuris gali bet kada įskųsti juos savo bažnyčios vykdomai inkvizicijai, vykdytų savo tikėjimo propagandą. Taigi normalu, kad manicheistai neskelbė savo evangelijos Grigaliaus IX ir Inocento IV panosėje. Vienas šių dienų katalikų atstovas nuėjo taip toli, kad pareiškė: Romos inkvizicija nepasmerkė nei vieno žmogaus mirčiai. Jis greičiausiai niekada negirdėjo apie Geordano Bruno Bet tiesa yra ta, kad popiežiai pasistengė, kad inkvizicijos metraščiai būtų gerai saugomi nuo eilinio profano akių. Katalikų bažnyčios istorikas dr. L. Pastor papasakojo, kad kuomet popiežius Leonas XIII paskelbė pasauliui atveriąs slaptuosius Vatikano archyvus visuomenei (o pastarasis istorikas kaip tik ieškojo inkvizicijos metraščių). Dr. L. Pastor metraščių nerado. Ogi spėkite kodėl? Popiežius juos ištraukė ir paslėpė prieš "atverdamas" pasauliui slaptąjį Vatikano archyvą.

Ispanijos inkvizicija buvo tokia pat siaubinga kaip ir Romos. Šiais laikais posakis Ispanijos inkvizicija asocijuojasi su žiaurumu, prievarta, kankinimais.

Ankstyvaisiais XVI a. metais, kovojant su pakilimo sąjūdžiu prieš ortodoksinę religiją. Ispanijos kardinolui Chiminezui, popiežius suteikė visas galias veikti prieš kitatikius Ispanijoje: prievartauti, kankinti, terorizuoti. Visa tai buvo klaikus siaubo ir smurto filmas, kuris vadinosi – ispanų inkvizicija.

Ispanijos inkvizicija buvo tokia ypatinga ir "nusisekusi" savo aukų skaičiumi, kad ji yra verta atskiro aprašymo. Šios šalies inkvizicija buvo tokia šiurpi ir pasibaisėtina, kad šių dienų katalikų dvasininkai diskusijas apie Ispanijos inkviziciją griežtai atmeta, kaip nediskutuotiną objektą. Vyskupas Hefele, vienas iš ryžtingiausių XIX a. dvasininkų – labai natūraliai aprašė Ispanijos inkvizicija savo knygoje "Kardinolo Chimenezo gyvenimas". 1860 m. knyga buvo išversta į anglų kalbą ir apdovanota britų premija. Knyga turėjo įžangą, kuri visiškai paneigė knygoje aprašomą teoriją apie inkviziciją, kurią parašė kitas dvasininkas Cenon Dalton. Ispanijos rašytojus jis cituoja kaip religinį tribunolą, o apie inkvizitorius kalba kaip apie labai religingus žmones, o ne kaip apie žiaurius žudikus.

Ką galima pasakyti apie inkvizicijos ekonominę pusę, kuri reikalauja pasiaiškinimo? Inkvizitoriai buvo bažnyčiai pavaldžių grobikų, kuri konfiskuodavo nužudytųjų turtą ir tokiu būdu papildydavo bažnyčios iždą. Popiežius Sikstas VI buvo labai nepatenkintas Ispanijos inkvizitoriais, nes visą konfiskuotą turtą jie parduodavo Ispanijoje. Dėl pinigų tarp Romos popiežių ir inkvizitorių iškilo visiškai nešventa kova, nes pastarieji nenorėjo visų pinigų atiduoti į Romos popiežiaus iždą.

Kaip mums pasakoja istorikai, ispanai buvo labai taikus žmonės ir nenorėjo ginčytis, bet pamokslininkai čaižė juos rimbais (tokiu būdu skiepydami meilę dievui), ypač žydus ir nuo XIV a. buvo vykdomi dažni pogromai.

Iki penkioliktojo amžiaus antrosios pusės buvo galima įžvelgti nedidelę popiežiaus Grigaliaus IX įtaką. Kai kurie žmonės norėjo šio kruvino darbo.

Ispanijos inkvizicija naikino žydus musulmonus ir protestantus.

Nuostabu, bet Ispanijos inkvizicija išsilaikė 354 metus Ji nebuvo nutraukta iki 1834 m., kol karalienė Motina Cristina paskelbė: "...pareiškiu, kad inkvizicijos tribunolas yra galutinai sunaikintas". Paskutinė inkvizicija Ispanijoje buvo įvykdyta 1826 m., kada neturtingas mokytojas, Cayetono Ripoll nukankintas su garota (geležinis žmogaus pavidalo narvas), dėl Dao (kinų filosofija) mokymo skleidimo.

Kol Ispanijoje popiežius paskirs inkvizitorius, šventasis tėvelis pats pasiuntė Romos inkvizitorius į Ispaniją, kad inkvizicijos vykdymas perdėm nenusivėlintų. Inkvizitoriais buvo įdarbinami įvairūs valkatos, bet didžiuosius inkvizitorius skirdavo pats popiežius. Esminis skirtumas tarp Romos ir Ispanijos inkvizicijos yra tas, kad Ispanijos valdžia inkvizitoriams mokėjo kompensacijas ir algas.

1478 m. popiežius Sikstas VI išleidžia bulę kartu su Ispanijos karaliumi Ferdinandu ir karaliene Izabele, kuri įteisina inkvizicijos instituciją Ispanijoje. Tikrasis Ispanijos inkvizicijos tikslas buvo su šaknimis išrauti iš šalies žydus, musulmonus arba atversti juos į krikščionybę.

Nuo 1478 iki 1808 metų buvo sudeginti 323 362 žmonės visoje Ispanijoje.

Inkvizicijos teismas galėjo apkaltinti bet ką: turtingą ar vargšą, dorą ar nusikaltėlį, laužas ar kankinimai laukė visų tų, kurie inkvizitoriams daugiau ar mažiau atrodė eretikai. Eretikų paieška ar įtarinėjimai buvo kompensuojami valstybės, įtariamieji negalėjo niekam pasiskųsti ar prieštarauti kaltinimams. Buvo naudojama labai daug būdų įrodyti eretiškumą. Kaltinamieji nepriklausomai nuo to kalti jie ar ne – 99,999% kaltinamųjų apskritai nebuvo nusikaltėliai – su popiežiaus palaiminimu jie buvo siunčiami į mirtį. Spėjami kaltumo įrodymai buvo banaliausi pasaulyje ir visi vienodi: nemeilė dievui.

Per visą bažnyčios istoriją, kai tik bažnyčia gaudavo valdžią prasidėdavo šiurpūs įvykiai, kurie pasižymėdavo milžiniškais aukų skaičiais. Milijonai kitatikių (manicheistų, arijų, paulikonų, bogomolų, katarų, valdensų, "raganų", husitų, žydų ir protestantų) buvo nužudyti dėl to, kad nenorėjo būti Romos katalikais.

Niekam ne paslaptis, jog naciai glaudžiai bendradarbiavo su Bažnyčia. Italijoje, popiežiai Pijus XI ir Pijus XII padėjo į valdžia ateiti vietiniam fašistų diktatoriui Benito Mussolini ( 1883 - 1945 ). Kuomet Dučė liepė žydams nešdintis iš Italijos Vatikanas nepratarė nė žodžio - jiems tai netgi patiko. Adolfas Hitleris pats būdams Romos katalikas, reikalavo, jog ir kiti naciai laikytųsi katalikybės. Išauklėtas pagal religinę pasaulėžiūrą jis tiesiog nekentė žydų už tai, jog tie visais laikais priešinosi Romos Katalikų Bažnyčiai bei išdrįso nukryžiuoti Dievo sūnų - Dievą - Jėzų Kristų. 1942 metais, kuomet  didžiojo Fašizmo Tėvo darbai buvo suprantami aiškiai ir ne dviprasmiškai, kitas Tėvas - Popiežius Pijus XII vis dar galvojo, jog Hitleris vykdo Dievo valią. Beje ir pats Hitleris savo knygoje "MEIN KAMPF" apie žydų žudynes rašė lygiai tą patį. Ar Hitleris buvo pirmasis, kuris ėmėsi keršto... ? Atrodo, kad ne - jis turėjo mokytoją.

Tomas Torkvemada ( Tomas Torquemada, 1420 - 1498 ) ispanų bažnytininkas ir inkvizitorius, vienas sadistiškiausių ir išradingiausių visų katalikų bažnyčios inkvizitorių. Gimė Ispanijoje, Valjadolidoje ( Valladolid ), kur vėliau įstojo į domininkonų vienuolyną. Iš jo buvo paskirtas į Santa Kruz vienuolyną Segovijoje ( Segovia ), kur dirbo 22 metus. Sosto įpėdinė Izabelė I išsirinko jį savo nuodėmklausiu, o kai 1474 m. ji paveldėjo sostą, Torkvemada tapo vienu iš svarbiausių ir įtakingiausių jos patikėtinių.

1482 Romos popiežius Sikstas IV paskiria jį Didžiuoju inkvizitoriumi Kastilijoje, o po kelių mėnesių jis gauna įgaliojimus ir Aragone. Susiklosčius aplinkybėms, tuometinėje Ispanijoje buvo didžiausia uždara ir besilaikanti savo tradicijų žydų bendruomenė, nei bet kurioje kitoje Europos valstybėje. Jie vertėsi prekyba, buvo daugelio parduotuvių savininkai, taip pat užsiiminėjo medicinos praktika. Taip įsiliejo į tuometinę visuomenę ir tuo pačiu Ispanijoje skleidė judaizmą. Torkvemada, vedinas asmeninės neapykantos žydams ( nors jo paties kilmė nebuvo be priekaištų - jo senelė buvo atsivertusi žydė ) paskiria savo gyvenimą, kad juos išvytų iš Ispanijos arba atverstų. Jo tikslas buvo pasiekti sangre limpia ( tyras kraujas lot. ), t.y. tyras baltasis krikščioniškas kraujas. Vieni atsiversdavo savo noru, kiti buvo verčiami jėga, tačiau visi buvo įtarinėjami ir jais nepasitikėjo tikrieji krikščionys. Kai kurie iš jų, pvz. kaip garsi ir turtinga žydų Marranos šeima, primetamą tikėjimą buvo priėmusi tik dėl akių, o slapčia ir toliau atlikinėjo žydų religines apeigas. Torkvemadai pasisekė gauti leidimą jų nuosavybės konfiskavimui, o patys buvo apvilkti specialiais geltonais rūbais ir gatvėje išplakti žmonių pajuokai.

Torkvemados pastangų dėka 1492 m. Ferdinandas ir Izabelė išleidžia aktą, kuriame nurodo per trumpą kelių mėnesių laikotarpį visiems Ispanijoje gyvenantiems žydams apleisti šalį, nepaklusę turėjo būti nubausti mirties bausme. Iš šalies buvo priversti pasitraukti beveik 200 000 žydų. Dešimtys tūkstančių pabėgėlių mirė bandydami susirasti prieglobstį kitur. Dalis jų bandė išplaukti laivais, kurių kapitonai siekdami pasipelnyti už pervežimą imdavo milžiniškas sumas, o paskui išmesdavo vidury vandenyno. Kadangi išsikraustymui buvo duotas labai trumpas laiko tarpas, tad buvo priversti savo turtą parduoti nerealiai mažomis kainomis. Ispanijoje sklandė gandai, kad žydai bando išgebėti savo brangenybes bei auksą juos rydami, todėl daugelį išskerdė plėšikai, tikėdamiesi jų viduriuose surasti turtus. Labiausiai nepasisekė bandžiusiems emigruoti į kaimyninę Portugaliją, kurios monarchas palaikė glaudžius ryšius su Ispanija, todėl laikėsi jų nuostatos ir toliau per prievartą žydus atvertinėjo į krikščionybę, o nesutinkančius nukankindavo. Pvz. rabinas Simonas Maimė (Simon Maimi) buvo užkastas iki kaklo žemėn ir taip laikomas savaitę, kol pasimirė. Kiti žydai išsibarstė po Turkiją, Šiaurės Afriką, Italiją, kitose europinėse bei arabų šalyse. Po išvijimo pastarieji sudarė neoficialų tarpusavio susitarimą niekada daugiau nebeapsigyventi Ispanijoje. Iš daugybės išvijimų, kurių pasitaikė žydų istorijoje, šis laikomas pačiu gėdingiausiu.

Kaip Romos popiežiaus bei svarbiausias inkvizicinio teismo atstovas, Torkvemada turėjo didžiausią valdžią eretikų teismuose Ispanijoje. Nedelsdamas jis išvysto slaptos policijos ir šnipų tinklą: įkuria teismų tribunolus Valjadolidoje, Sevilijoje, Jenoje, Aviloje, Saragose bei Kordovoje, kurių atstovai buvo jo patikėtiniai ir atsiskaitydavo jam tiesiogiai. Jų paskirtis buvo išaiškinti ir ištirti tariamas raganas, burtininkus, aiškiaregius. Sudaro Aukščiausiąją tarybą iš 5 asmenų, kurios užduotis buvo jam pagelbėti. 1484 m. sudarė Generalinę inkvizitorių asamblėją, taip pat jau tada buvo numatęs 28 žemesnių padalinių schemą, kuriuos papildė 1485, 1488 ir 1498 m.

Siekdamas savo tikslo išvyti žydus iš Ispanijos, Torkvemada bando įtikinti monarchus, Izabelę I ir Ferdinandą II imtis atitinkamų veiksmų. Norėdami jo užmačioms sukliudyti, žydų atstovai pasiūlo monarchams 30 000 dukatų už leidimą pasilikti Ispanijoje. Šie beveik ir būtų sutikę, nes iždui trūko pinigų, tačiau tam pasipriešina Tomas Torkvemada. Išlikęs pasakojimas, kaip jis pasirodo prieš valdovą nešdamas apverstą kryžių ir šaukdamas: "Judas Iskariotas pardavė Kristų už 30 sidabrinių; jūsų didenybė ketina parduoti už 30 000 dukatų. Štai jis, imkite ir parduokite, tačiau aš su tuo neturėsiu nieko bendra". Palikęs kryžių ant stalo, Torkvemada pasišalina.

Ekzekucijos buvo padarytos masiniais renginiais. Jei nuteistasis atsiversdavo ir pabučiuodavo kryžių, jis mielaširdingai buvo nugalabijamas, jei tik atsiversdavo, bet atsisakydavo bučiuoti kryžių, būdavo sudeginamas ant sausų malkų laužo, jei neatsiversdavo, malkos būdavo parenkamos šlapios, kad ilgiau degtų.

1490 m. Tomas Torkvemada surengia parodomąjį teismą, kuriame buvo teisiami 8 žydai. Jie buvo kaltinami krikščionių vaiko kankinimu, nors niekad nebuvo rasta nei pati auka, nei jokių įrodymų, kad ji iš viso būtų buvusi kankinta. Kaltinamųjų prisipažinimai buvo išgauti kankinimais ir jie buvo sudeginti ant laužo. Viena iš kaltinamųjų, Juan de Esperandu, virtinė mulų miestiečių pajuokai tempė per visą miestą. Po to jai buvo nukirstos rankos ir prikaltos prie inkvizicijos atstovo namų, o kūnas buvo nutemptas į miestelio aikštę. Ten budelis jį sukapojo, o gabalus išmėtė gatvėse... Europoje šimtmečiais sklandė gandai, neva žydai aukoja krikščionių vaikus savo ritualuose, tačiau nėra jokio įrodymo, kad tai būtų vykę iš tikrųjų. Priešingai, apie 14 000 žydų buvo nukankinta ir sudeginta vien Tomo Torkvemados valdymo metu ( Bažnyčios atstovai šį skaičių sumažina iki 2000 ). Torkvemada siekė, kad kankinimai būtų tokie baisūs, kad mirtis po jų atrodytų kaip tikras išsigelbėjimas. Jei reikėdavo auką sudeginti, tai tyčia parinkdavo drėgnesnes malkas, kurios ilgiau degtų ir taip auka ilgiau sviltų. Kartais nuteistųjų pėdas patepdavo riebalais, nes šie greičiau dega, ir jas svilindavo. Nuteistuosius surišdavo taip, kad virvės per raumenis įsirėždavo iki pat kaulų. Ne išimtis būdavo nagų lupinėjimas, o kaulus trupindavo tam skirtu specialiu plaktuku.

Pasiekęs savo tikslą,kai dauguma žydų buvo išvyti iš šalies, Torkvemada pasitraukia į vienuolyną Aviloje. Paskutiniais savo gyvenimo metais jis paniškai bijojo būti nunuodytas. Remdamasis tuometiniais prietarais, nuo nuodų bandė apsiginti į savo gėrimą dėdamas mistinės būtybės, vienaragio rago gabalėlį, kas neva turėjo įspėti, ar gėrimas neužnuodytas. Visgi jis mirė natūralia mirtimi.

Nors paskutiniais metais Romos popiežius buvo apribojęs jo įgaliojimus, Torkvemada liko įtakingas ligi pat mirties, o jo sukurta žudymo mašina veikė dar daugelį metų, nors didžiojo inkvizitoriaus jau nebebuvo gyvųjų tarpe.

Solana

306: Elvyros bažnyčios sinodas uždraudė vedybas, lytinius santykius ir bendruomeninius ryšius tarp Krikščionių ir Žydų

315: Konstantinas išleido Milano įsaką, kuris išplėtė religinę toleranciją Krikščionims. Su šiuo įsaku Žydai prarado daug teisių. Jiems buvo uždrausta gyventi Jeruzalėje ir propaguoti savo tikėjimą.

325: Nikėjos taryba nusprendė švęsti Velykas kitą dieną, nei žydai. Jie pareiškė: "Yra nepriimtina, jog per šias šventas iškilmes mes turime sekti žydų papročiais. Nuo šiol leiskite mums neturėti nieko bendro su šiais šlykščiais žmonėmis."

337: Krikščioniškasis imperatorius Konstancijus išleido įstatymą, pagal kurį žydas, vedęs krikščionę buvo baudžiamas mirties bausme.

339: Atvertinėjimas į Judaizmą tapo nuskalstama veikla.

367 - 376: Šv. Hilaris iš Puatje apibūdino žydus, kaip iškrypėlius, kuriuos dievas prakeikė visiems laikams. Šv. Efraimas įvardino sinagogas kaip viešnamius.

379-395: Imperatorius Teodosijus Didysis leido religiniais sumetimais griauti sinagogas. Krikščionybė tuo metu tapo oficialia Romos imperijos religija.

380: Milano vyskupas atsakingas už daugelio sinagogų sudeginimą, pavadino tai "Dievui maloniais veiksmais".

415: Aleksandrijos vyskupas Šv. Kirilas išvarė žydus iš šio Egipto miesto.

415: Šv. Augustinas (Oratio Adversus Judaeos): "Tipiškas žydas yra Judas Iskarijotas, kuris parduoda viešpatį už sidabrą. Žydai niekada nesupras Šventų raštu ir amžinai nešios kaltę dėl Jėzaus mirties".

418: Šv. Jeronimas, sukūręs Vulgate (lotyniškasis Biblijos vertimas IV a.) Biblijos vertimą, apie sinagogas rašė: "Jeigu jūs jas vadinate viešnamiais, blogio landynėmis, Velnio prieglobsčiu, Šėtono tvirtovėmis, vieta, kur tvirkinama siela, visų pražūtingų nelaimių bedugnė, kurias tik galima įsivaizduoti, jūs vis tiek pasakote mažiau, negu jos to vertos.

489 - 519: Krikščionių minios sugriovė sinagogas Antiochijoje, Dafnėje ir Ravenoje.

528: Imperatorius Justinianas išleido įstatymų rinkinį. Jis draudė žydams statyti sinagogas, skaityti Bibliją hebrajų kalba, rinktis viešose vietose, švęsti žydiškas Velykas prieš krikščioniškas Velykas ir liudyti prieš krikščionis teisme.

535: Klaremonto sinodas išleido įsaką, pagal kurį žydai negalėjo eiti valstybinės tarnybos ar vadovauti krikščionims.

538: Trečia ir ketvirta Orleano miesto tarybos uždraudė žydams viešai rodytis gatvėse Velykų metu, vedybas tarp krikščionių ir žydų bei krikščionims atsiversti į Judaizmą.

561: Uzės vyskupas išvijo žydus iš savo vyskupijos Prancūzijoje.

612: Žydams uždraudžiama turėti žemės, ūkininkauti ir užsiimti kai kuriais amatais.

613: Labai rimti persekiojimai prasidėjo Ispanijoje. Juos vertė arba palikti Ispaniją arba atsiversti į Krikščionybę. Žydų vaikai, kuriems buvo daugiau nei 6 metai, buvo atimti iš tėvų ir auklėjami pagal krikščioniškas nuostatas.

694: 17-tas Toledo bažnyčios susirinkimas Ispanijoje apibrėžė žydus, kaip princo vergus. Tai rėmėsi Jono Auksaburnio, Origeno, Jeronimo ir kitų bažnyčios tėvų tikėjimu, jog Dievas nubaudė žydus amžinai vergystei už tai, jog tie nužudė Jėzų.

722: Leonas III paskelbė judaizmą už įstatymo ribų. Žydus krikštijo prieš jų pačių valią.

855: Žydai išvejami iš Italijos.

1050: Narbones sinodas uždraudė krikščionims gyventi žydų namuose.

1078: Popiežius Grigalijus Vll išleido įsaką, pagal kurį žydai negalėjo turėti tarnybos bei būti pranašesniais pareigose, nei krikščionys.

1078: Geronos sinodas privertė žydus mokėti bažnyčiai mokesčius.

1096: Pirmasis kryžiaus žygis pradėtas šiais metais. Nors pagrindinis Kryžiaus žygių tikslas buvo išlaisvinti Jeruzalę nuo musulmonų, žydai buvo antras taikinys. Kadangi kareiviai perėjo visą Europą link Šventos žemės, didžioji dalis žydų buvo pašaukti: "Jėzaus žudikai, priimkite kryžių, arba mirkite!" 12000 žydų Reino slėnyje buvo nužudyta pirmojo Kryžiaus Žygio metu. Toks elgesys tesėsi per visus aštuonis papildomus žygius iki pat devintojo, 1272 metais.

1099: Kryžiuočiai suvedė visus Jeruzalės žydus į centrinę sinagoga ir ją padegė. Tuos, kurie bandė pabėgti, jie sučiupdavo ir mesdavo atgal į liepsnojantį pastatą.

1121: Žydai išvaromi iš Flanderso (dabartinė Belgijos dalis).

1130: Keletas žydų Londone buvo įtariami nužudę sergantį žmogų. Iš mieste gyvenančių žydų buvo pareikalauta sumokėti 1 000 000 markių (ekvivalentas) kaip kompensaciją.

1146: Prasidėjo Antrasis kryžiaus žygis. Prancūzų vienuolis Rudolfas kvietė naikinti žydus.

1179: 24-tas Trečiojo Laterano suvažiavimo kanonas skelbė: "Žydai turi būti krikščionių vergais, bet su jais turi būti elgiamasi maloniai ir žmogiškai. 26 taisyklė skelbė: "Krikščionių parodymai prieš žydus teisme turi pirmenybę visais atvejais, kur tik žydai naudoja savo liudininkus prieš krikščionis."

1180: Prancūzijos karalius Filipas Augustas pasisavino visą žydų turtą ir išsiuntė juos iš šalies, nors nebuvo jokio teisinio pagrindo tam padaryti. Jiems buvo leista parduoti visą kilnojamą turtą, bet pastatai ir žemės buvo pavogti karaliaus.

1189: Žydai persekiojami Anglijoje. Karūna pareikalavo viso žydų turto. Daugelis žydų pastatų buvo sudeginta.

1205: Romos popiežius Inocentas III parašė Senos ir Paryžiaus arkivyskupams, kad "Žydai dėl savo paties kaltės pasmerkti amžinai vergystei už tai, kad nukryžiavo Viešpatį... Lyg vergai, atstumti Dievo, kurio nužudymo sąmokslą jie surengė, žydai turėtų būti paveikti šio savo poelgio ir pripažinti save vergais tų, kuriuos Kristaus mirtis išlaisvino..."

1215: Ketvirtasis Laterano suvažiavimas pritarė kanonų įstatymams sakantiems, kad: "Žydai ir musulmonai turi nešioti specialius drabužius. Jie taip pat turi nešioti žiedo formos ženklelį. Tai leis juos lengvai išskirti iš krikščionių. Ši praktika vėliau išplito ir kitose šalyse.

1227: Narbonės sinodas reikalavo, jog žydai nešiotų apvalią emblemą. Šis reikalavimas buvo atkurtas 1930-tais metais Adolfo Hitlerio, kuris apvalią emblemą pakeitė Dovydo Žvaigžde.

1229: Prasidėjo Ispanijos inkvizicija. 1252 metais popiežius Inocentas IV leidžia inkvizitoriams naudoti kankinimus.

1261: Kunigaikštis Henris III iš Brabanto, Belgijos, savo pageidavimuose išreiškė: "Žydai turi būti išvyti iš Brabanto ir visiškai sunaikinti taip, kad neliktų nė vieno, išskyrus tuos, kurie nori prekiauti, kaip ir visi kiti prekeiviai, be jokių paskolų ir lupikiškų palūkanų.

1267: Vienos Sinodas įsakė žydams nešioti raguotas kepures. Tomas Akvinietis pareiškė, jog žydai turi gyventi amžinoje vergovėje.

1290: Žydai buvo išvyti iš Anglijos. Apie 16 000 paliko šalį.

1298: Žydai persekiojami Austrijoje, Bavarijoje, Frankonijoje. 140 žydų bendruomenių buvo sunaikintos. Virš 100 000 žydų buvo nužudyti per 6 mėnesių laikotarpį.

1306: 100,000 žydų išsiųsti iš Prancūzijos. Jiems liko tik drabužiai, kuriuos vilkėjo, ir maistas tik vienai dienai.

1308-1313: Kad galėtų gyventi ir dirbti kitame mieste, žydai privalėjo gauti specialų leidimą. Už tokią "privilegiją"  jie turėjo mokėti kunigaikščiui, vyskupui arba magistrui. Iliustracijoje pavaizduota, kaip žydai gauna šią privilegiją iš Vokietijos karaliaus ir Romos imperatorius Henriko VII.

1320: 40,000 Prancūzijos piemenų patraukė link Palestinos į Piemenų Kryžiaus Žygį . Pakeliui jie sunaikino 140 žydų bendruomenių.

1321: Guiene, Prancūzijoje, žydai buvo apkaltinti tuo, jog kurstė nusikaltėlius, kad tie užnuodytų šulinius. 5000 žydų buvo sudeginti gyvi ant laužų.

1347 +: Per penkis metus Maras Anglijoje nusinešė 25 milijonų žmonių gyvybes. Žmonės dairėsi, ką galėtų apkaltinti. Jie pastebėjo, kad žydų susirgo mažiau nei krikščionių. Neabejotinai tam turėjo įtakos žydų sanitariniai ir mitybiniai nuostatai, išsaugoti iš Senojo Testamento laikų. Pasklido gandai, jog žydai sumokėjo Šėtonui, kad tas užnuodytų šulinius, kuriais naudojosi Krikščionys. Buvo nuspręsta žudyti ir deginti žydus. Bavarijoje žuvo 12000 žydų. Mažame miestelyje Erfurte 3000, Rue Brule - 2000. Netoli Turso buvo iškastas didelis griovys prikrautas sausų malkų. 160 žydų buvo sudeginta. Strauzberge 2000 sudeginta 2000 žydų. Maince nužudyta 6000. Vormse 400.

1354: 12 000 žydų nužudyta Tolede.

1374: Kilo epidemija žemutinio Reino regione (dabar Vokietija). Epidemija išplito po visą Reiną ir didžiąją dalį Nyderlandų bei Vokietijos. Galiausiai pasklido gandai, jog Dievas pyksta dėl to, kad krikščionys per daug tolerantiški žydams. Dievas prakeikė Europą, kaip Jis prakeikė Saulių, kai tas parodė gailestingumą savo priešams (Senasis Testamentas). Žydai buvo plėšiami, kankinami ir žudomi dešimtimis tūkstančių.

1391: Žydų pradedami persekioti Sevilijoje ir 70-tyje kitų kitų žydų bendruomenių visoje Ispanijoje.

1394: Žydai vėl išvaromi iš Prancūzijos.

1431 +: Baselio taryba uždraudė žydams lankyti universitetus, bei dalyvauti kaip tarpininkams ar atstovams sudarant sandėrius tarp krikščionių ir reikalavo, jog jie lankytų bažnyčios pamokslus.

1453: Pranciškonų vienuolis Kapistrano įtikino Lenkijos karalių panaikinti visas žydų pilietines teises.

1478: Ispanijos žydai smarkiai persekiojami nuo 14 amžiaus. Daugelis buvo atversti į krikščionybę. Ispanijos Inkvizicija įkurta bažnyčios uoliai aiškinosi nenuoširdžius atsivertimus. Įstatymai draudė žydų arba musulmonų palikuoniams lankyti universitetus, priklausyti religiniams ordinams, eiti valstybinę tarnybą, ar užsiimti kuria nors profesine veikla iš ilgo sąrašo.

1492: Ispanijos žydams davė pasirinkti. arba krikštytis, kaip krikščionims, arba išvykti. 300000 paliko Ispaniją be turto. Daugelis migravo į Turkiją, kur jie rado pakantumo tarp musulmonų. Kiti atsivertė į krikščionybę, bet dažnai slapta praktikavo judaizmą.

1497: Žydai išvejami iš Portugalijos. 20 000 pasirinko ištrėmimą vietoje krikšto.

1516: Venecijos respublikos gubernatorius nusprendė, kad žydams bus leista gyvent tik vienoje miesto teritorijoje. Ji buvo Pietuose netoli Girolamo ir vadinosi Novo Getas. Tai buvo pirmasis getas Europoje. Hitleris panaudojo šią koncepciją 1930-tais metais.

1523: Martinas Liuteris savo apybraižoje dėstė: "Jėzus tik gimė žydu". Jis tikėjosi, kad didžioji dalis žydų atsivers į krikščionybę. Kadangi taip nenutiko, jis pradėjo prieš juos rašyti ir pamokslauti. Ne per seniausiai Liuteris buvo pasmerktas dėl antisemitizmo. Jis buvo tipiškas to laikotarpio krikščionis.

1540: Žydai išvaromi iš Neapolio.

1543: Martinas Liuteris, susirūpinęs tuo, jog žydai nenori atsiversti į krikščionybę rašė: "Dėl žydų ir jų melo, Ką mes darysime krikščionys su ta prakeikta atstumtųjų žydų rase?
Pirmiausia jų sinagogos ar bažnyčios turi būti sudegintos. paskui jų namai, kaip ir visa kita turi būti sugriauti ir sunaikinti.
Antra, Jie turi būti suvesti į vieną vietą, kaip ir čigonai (aut. past. sekanti tauta po žydų, Hitlerio naikintinų tautų sąraše taip pat buvo čigonai).
Trečia, iš jų turi būti atimtos visos maldaknygės ir Talmudai, kuriuose be galo daug stabmeldystės, melo ir šventvagiško burnojimo.
Ketvirta, jų rabinams reikia prigrasinti mirtimi daugiau nebemokytojauti ir pamokslauti.
Penkta, žydams turi būti visiškai uždrausti leidimai ir privilegijos keliauti.
Šešta, Jiems turi būti uždrausta užsiiminėti paskolomis. Visi jų gryni pinigai, auksinės ir sidabrinės brangenybės turi būti iš jų atimtos ir padėtos nuošaliai į saugią vietą.
Septinta, Jauniems ir stipriems žydams bei žydėms turi būti duotas spragilas, kirvis, kauptukas, verpstė ir tegu jie užsidirba sau duoną prakaitu, kaip ir priklauso Adomo vaikams.
Taigi, brangieji kunigaikščiai ir didikai, kurie turite žydų savo žemėse, jeigu šis mano patarimas jūsų netenkina, suraskite geresni būdą, kaip jums ir mums išsilaisvinti nuo šios nepakenčiamos ir šėtoniškos naštos - žydų."

1550: Žydai buvo išvyti iš Genujos ir Venecijos.

1555: Pagal Romos popiežiaus raštą (bulė) "Cum nimis absurdum" žydai privalėjo nešiotų emblemas ir gyventi getuose. Jiems buvo uždrausta turėti turto už geto ribų. Gyvenimo sąlygos buvo siaubingos. apie 3000 žmonių buvo priversti gyventi 8 akruose žemės. Moterys privalėjo nešioti geltonus šydus ir skraistes. Vyrai privalėjo nešioti geltonas medžiagos skiautes ant kepurės.

1582: Žydai išvaromi iš Olandijos.

1648-9: Bogdanas Chmelnickis vadovavo maištui prieš Lenkijos vadovybę Ukrainoje. Sekantis Bogdano ir jo sekėjų tikslas buvo išnaikinti visus žydus šalyje. Skerdynės prasidėjo nužudant apie 6000 žydų Nemirove. Kitos pagrindinės žudynės vyko Tuline, Plonoje, Volynėje, Bare, Lvove,ir t.t. Žydų metraščiai nurodo, jog 100 000 žydų buvo nužudyta ir 300 bendruomenių sunaikinta.

1905: Spalio mėnesį per Rusijos imperiją nusirito pogromų, organizuotų "Rusijos liaudies sąjungos", banga, paliesdama tris šimtus miestų ir nusinešdama apie tūkstantį gyvybių.
Nuotraukose: Rusijos liaudies sąjungos skyriaus atidarymas Baltarusijoje - artimo meiles skleidėjai mielai demonstruoja savo krikščionišką simboliką. Ir kerštas už dievo sūnų. Dauguma aukų - vaikai.

1939-1945: Antrojo Pasaulinio karo metu, Nacių Partija vadovaujama Romos kataliko Adolfo Hitlerio sunaikino 5600000 - 5900000 žydų. Nekęsti ir naikinti žydus, versti juos nešioti emblemas ir suvaryti į Getus sugalvojo ne Hitleris, o krikščionys. Dar 1555 metais Romos popiežius buvo išleidęs tokį įsaką. Adolfas Hitleris tik uoliai vykdė tai, ką jam diktavo jo šventas tikėjimas.

Šv. Paulius laiške Titui rašė: "Nes daugel yra neklusnių, tuščiakalbių ir apgaviku, ypač iš apipjaustytųjų tarpo. Juos reikia nutildyti, nes jie apverčia aukštyn kojomis ištisas šeimynas, mokydami, kas nedera, dėl gėdingo pasipelnymo."

Padre Pio pareiškė: "Žydai yra Dievo ir mūsų šventos religijos priešai".

Tai ne visi istoriniai įvykiai, bet manome, jog jų pakanka padaryti išvadai: šlykštynės tie bažnyčios tėvai ir šventieji. Ir dar drįsta aiškinti, kad čia MES propaguojame smurtą ir esame pavojingi :).

Neretai pasigirsta kaltinimai, jog satanistai - labai pavojinga sekta. Ypatingai apie tai pablevyzgoti mėgsta visokie kunigai ir kiti Kristaus garbintojai. Atsižvelgdami į tokius pareiškimus, nutarėme jiems priminti jų pačių istoriją ir žygdarbius, kuriuos gerbiami „meilės“ skeldėjai, matyt, jau pamiršo... .

Šlovindama „sielas“ ir niekindama kūną su kūnišku gyvenimu, bažnyčia visais laikais skatino jam nepagarbą. Tad nieko stebėtino, jog gavusi progą, ji su juo ir elgėsi, kaip su tikra šiukšle. Balta spalva ir žodžiai apie meilę dažnai tampa sadistų, apgavikų bei kitų niekšų priedanga tikintiems, jog viskas, kas gražu, yra gėris. Gali būti, jog dėl šito skyriaus egzistavimo, eilinį kartą būsime apkaltinti smurto propagavimu. Tačiau, žmonija turi prisiminti, ką pati prisidirbo vien dėl to, jog nekartotų senų klaidų. Pamiršti nusikaltimus agituoja tik juos padarę nusikaltėliai arba žmonės kokiu nors būdu priklausiantys tai pačiai visuomenės grupei. Būtina prisiminti... ir galima atleisti, o sklerozė iki gero nepriveda, kadangi užmintas grėblys neklausia, kelintą kartą gauni per galvą. Pamiršęs, kas ir kaip jį apgavo, vėl tampa to paties nusikaltimo auka. Štai ir šiandien kažkas parašė, jog mes aukojame žmones. Įdomu, kas parašiusiam tai įteigė... ar tik ne tie „Gėrio“ skleidėjai, kurie kaltina mus smurto propagavimu. Viešpats su jumis!

Geležinės gėdos kaukės

Kankinimo ir tylos kaukės

Inkvizitoriaus kaukė

Eretiko šakutė

Antkaklis su akmeniu

Kelių triuškintojas

Išdaviko „lopšys“

Tardymo kėdė

Galvos trupintojas

Narvas

Geležinė moteris

Kankinimo kopėčios

Kankinimų suolas

Kriaušė

Pincetas

Garota

Garota v 2.0

Nekaltybės diržas

Nagai

Spygliuota apykaklė

Kabykla

Krūtinės plėšimo įnagis

Gėdos statinė

Lopšys

Nykščių laužytojas

Ratas

Skefingtono pančiai

Geležinis botagas

Pančiai

Skandinimo kėdė

Triukšmadario dūdelė

Raganos smuikas

Mirtį nešantis diržas

Gėdos stulpas

Mediniai pleištai

Replės liežuviui kirpti

Kankinimo batai

Sukimo ratas - karuselė

Brolis Aistijus: Kadangi užsiimu egzorcizmu ir žinau velnio išvarymo metodus fizinėmis priemonėmis, Tamsos Brolija paprašė pakomentuoti žemiau esančias iliustracijas. Noriu pasakyti, kad nebuvo jokios Inkvizicijos. Visi kankinimo prietaisai buvo bedievių aristokratų sukurti butaforiniai eksponatai. Jie skirti sutepti Šventos Bažnyčios autoritetą ir mokymus. Bažnyčia visada mokė tik meilės ir gailėstingumo.

Apklausus 2700 Amerikos Psichologų Asociacijos narių, 12% atsakė, kad jų praktikoje pasitaikė kankinimo atvejų, susijusių satanistiniais ritualais (nors 30% pranešamų smurto atvejų yra susiję su smurtu dėl religijos). Pastaraisiais metais JAV gauta maždaug 10 tūkstančių tokių pranešimų. Nemaža dalis pranešusiųjų, garsiai skelbia apie Amerikoje siaučiančio satanizmo pražūtingumą, įskaitant teisėsaugos pareigūnus, kurie organizuoja seminarus šia tema, paaiškėjo esą krikščionys fundamentalistai (jų sektų tikėjimas vienareikšmiškai reikalauja, kad į kasdieninį mūsų gyvenimą kištųsi velnias tiesiogine šio žodžio prasme. Ryšys labai lakoniškai nusakomas posakiu: "Nėra Šėtono, nėra ir Dievo".

Panašu, kad egzistuoja vis didėjanti policijos patiklumo problema. Štai kelios ištraukos iš FBI eksperto Lanningo, karčia patirtimi paremtos analizės "Satanistiniai, okultiniai ir ritualiniai nusikaltimai", publikuotos profesinio žurnalo "The Police Chief" ("Policijos vadovas") 1989 matų spalio numeryje:

Bemaž visas diskusijas apie satanizmą ir raganavimą kiekvienas auditorijos narys interpretuoja remdamasis savo religiniais įsitikinimais. Daugelio žmonių religinius įsitikinimus valdo ne logika ir protas, o tikėjimas. Dėl ko kai kurie šiaip skeptiški teisėsaugos pareigūnai priima per šias konferencijas skleidžiamą informaciją jos kritiškai neįvertindami, nei pasidomėdami šaltinių patikimumu [...] Kai kuriems žmonėms satanizmas yra bet kokia tikėjimo sistema, neatitinkanti jų sistemos.

Paskui Lanningas pateikia ilgą sąrašą tikėjimo sistemų, kurias jis pats girdėjo apibūdinant kaip satanizmą per tokias konferencijas. Šiame sąraše atsidūrė Romos katalikybė, ortodoksinės bažnyčios, islamas, budizmas, hinduizmas, mormonai, rokenrolo muzika, minčių perdavimas, astrologija ir apskritai visi Naujojo amžiaus tikėjimai. Ar čia slypi užuomina apie tai, kaip prasideda raganų medžioklės ir pogromai? Jis tęsia:

Asmeninėje teisėsaugos pareigūno tikėjimo sistemoje krikščionybė gali būti gėris, o satanizmas – blogis. Tačiau pagal Konstituciją abi sistemos yra neutralios. Tai svarbi, bet daugeliui teisėsaugos pareigūnų sunkiai priimtina koncepcija. Jiems mokama už tai, kad būtų laikomasi baudžiamojo kodekso, o ne Dešimties Dievo Įsakymų [...] Faktas, kad daugiau nusikaltimų įvykdyta ir panaudota smurto prieš vaikus Dievo, Jėzaus ir Mahometo vardu, jų sekėjų rankomis, nei kada nors buvo nusikalstama šėtono vardu. Daugeliui žmonių šis teiginys nepatinka, tačiau tik nedaugelis gali dėl jo ginčytis.

Pvz. Oficialioji religija pagal 1486 m. Sudegino apie 13 mln. žmonių, įtartų bendradarbiavus su šėtonu, jau nekalbant apie aukščiau paminėtą faktą.

Arba pvz. šie: Tėvai negyvai užmuša dukrą, kadangi ji nenorėjo priimti jų krikščionybės krypties. Vaikų tvirkintojas teisina savo veiksmus aukoms skaitydamas Biblija (iš FBI bylų).

Arba pvz. šie: Per egzorcizmo (velnio išvarymo) ceremoniją 14 metų berniukui buvo išlupti akių obuoliai. Jį užsipuolė ne satanistas, o protestantų fundamentalistų dvasininkas, įsitraukęs į religinę praktiką. Arba Moteris maniusi, kad jos 12 metų sūnus yra apsėstas Šėtono, po incestinių santykių nukertusi jam galvą (iš 1974 metų studijos, kurią Nacionaliniam smurto prieš vaikus ir apleistumo centrui pateikė psichologė dr. Gail Goodma ir jos kolegos iš Kalifornijos universiteto Deivise). Jie ištyrė 12 tūkstančių pranešimų apie seksualinį smurtą, susijusį su satanistiniais ritualais, tačiau nerado nė vieno atvejo, kuris būtų atlaikęs kruopštų patikrinimą. Terapeutai pranešdavo apie satanistinį smurtą vien tik, tarkim, "jo atskleidimu, pacientui pritaikius hipnoterapiją", arba vaikų "baimė, išvydus satanistinius simbolius".

Mokytojai iš Obasi jos seserys išdūrė akis, už tai kad ją buvo "apsėdę demonai". Seserys išpažino katalikybės ir Afrikos-Haičio religijos mišinį.

Entuziastai iš principo ignoruoja labai skeptišką FTB pranešimą, bendra satanistinio smurto tema (pridedame šio laiško gale)

Panašiai ir 1994 metų Britanijos Sveikatos departamento paskelbtame moksliniame darbe, skirtame pranešimams apie satanistinį smurtą, apibendrinama, kad iš 84 tariamų atvejų nė vienas atlikus išsamų tyrimą nepasitvirtino. Tada iš kur kyla šis furoras? Darbe paaiškinama"

Evangelinė krikščioniška kampanija prieš naujuosius religiniu judėjimus padarė galingą poveikį, skatindama įžvelgti satanistinį smurtą. Lygiai tiek pat, jei ne daugiau, prie satanistinio smurto idėjos skleidimo Britanijoje prisidėjo "specialistai" – tiek Amerikos, tiek Britanijos. Kaip profesionalai jie gali būti labai žemos arba be jokios kvalifikacijos, tačiau savo patyrimą grindžia "patirtimi, paremta realiai įvykiais".

Karlas Saganas,
"DEMONŲ APSĖSTAS PASAULIS. Mokslas kaip žvakė tamsoje."

By: Kenneth V. Lanning
Supervisory Special Agent
Behavioral Science Instruction and Research Unit FBI Academy
Quantico, Virginia 22135
June 1989
 

NOTICE: "Santeria, witchcraft, voodoo, and most religious cults are not satanism." This article is not for the timid (due to explicit descriptions of certain crimes). Written by Kenneth Lanning, a high ranking FBI official, it investigates allegations linking criminal activity with the occult, and brings sanity to the subject. Although it is targeted at law enforcement people, it does contain much material of interest to others. Reprinted with permission by Cassandra-News a news service of the United Wiccan Church a 501©(3) California non-profit, tax-exempt religious corporation. Cassandra-News grants License for Non-Commercial electronic and print reproduction and distribution as long as no fee is charged for these reproductions other than the cost of reproduction and printing. The name and address of the United Wiccan Church, Kenneth Lanning and this notice must be preserved on all copies.

United Wiccan Church
P. O. Box 16025
North Hollywood California, 91615-6025, U.S.A., NA.
----------------------------------------


* * *

SATANIC, OCCULT, RITUALISTIC CRIME:
A LAW ENFORCEMENT PERSPECTIVE

NOTE: This article was completed after the killings in Matamoros, Mexico, became know in April, 1989. There is nothing known to the author about this case which changes the opinions and recommendations set forth in this article.

By: Kenneth V. Lanning
Supervisory Special Agent
Behavioral Science Instruction and Research Unit
FBI Academy
Quantico, Virginia 22135
June 1989

(SUBMITTED FOR PUBLICATION)

Introduction

The belief that there is a connection between satanism and crime is certainly not new. In fact, one of the oldest theories of crime causation is demonology. Heightened concern about satanic or occult activity has appeared periodically throughout history. Concern in the late 1970s focused primarily on "unexplained" deaths and mutilations of animals, and in recent years has focused on child sexual abuse and the human sacrifice of missing children. In 1999 it will probably focus on the impending "end of the world."

Today, satanism and a wide variety of other terms are used interchangeably in reference to certain crimes. This discussion will analyze the nature of "satanic, occult, ritualistic" crime and focus on appropriate LAW ENFORCEMENT responses to it. Recently a flood of law enforcement seminars and conferences have dealt with the occult. These training conferences have various titles, such as "Occult in Crime," "Satanic Cults," "Ritualistic Crime Seminar," "Satanic Influences in Homicide," "Occult Crimes, Satanism and Teen Suicide," and "Ritualistic Abuse of Children."

The typical conference runs from one to three days and often includes many of the same presenters and instructors. A wide variety of topics are usually discussed during this training either as individual presentations by different instructors or grouped together by one or more instructors. Typical topics covered include the following:

1. Historical overview of satanism, witchcraft, and paganism from ancient to modern times.

2. Nature and influence of fantasy role-playing games, such as Dungeons and Dragons.

3. Lyrics, symbolism, and influence of rock and roll, Heavy Metal, and Black Metal music.

4. Teenage "stoner" gangs, their symbols, and their vandalism.

5. Teenage suicide by adolescents dabbling in the occult.

6. Crimes committed by self-styled satanic practitioners to include grave and church desecrations and robberies, animal mutilations, and even murders.

7. Ritualistic abuse of children as part of bizarre ceremonies and human sacrifices.

8. Organized, Traditional, or Multigenerational satanic groups involved in organized conspiracies, such as taking over day care centers, infiltrating police departments, and trafficking in human sacrifice victims.

9. The "Big Conspiracy" theory, which implies that satanists are responsible for such things as Adolph Hitler, World War II, abortion, pornography, Watergate, Irangate, and inflitration of the Department of Justice, the Pentagon and the White House.

During the conference, these nine areas are linked together through the liberal use of the word "satanism" and some common symbolism (pentagrams, 666, demons, etc.). The implication often is that all are part of one continuum of behavior, one big problem or some common conspiracy. The information presented is a mixture of fact, theory, opinion, fantasy, and paranoia, and because some of it can be proven or corroborated (desecration of cemeteries, vandalism, etc.), the implication is that it is all true and documented. The distinctions between the different areas are blurred even if occasionally a presenter tries to make them. This is complicated by the fact that almost any discussion of satanism and witchcraft plugs into the religious belief systems of those in the audience. Faith, not logic and reason, controls the religious beliefs of most people. As a result, some normally skeptical law enforcement officers accept the information disseminated at these conferences without critically evaluating it or questioning the sources. Little said at such conferences will change the religious beliefs of the attendees. Such conferences illustrate the ambiguity and wide variety of terms involved in this issue.

Definitions

The words satanic, occult, and ritualistic are often used interchangeably. It is difficult to precisely define Satanism (with a capital S), and no attempt will be made to do so here. However, it is important to realize how the word satanism (with a small s) is used by many people. Simply put, for some people, satanism is any religious belief system other than their own. The Ayatolla Khomeini referred to the United States as the "Great Satan." In the British Parliament, a Protestant leader called the Pope the anti-Christ. In a book titled 'Prepare For War', the author, Rebecca Brown, M.D., has a chapter entitled "Is Roman Catholicism Witchcraft?" Dr. Brown also lists among the "doorways" to satanic power and/or demon infestation the following: fortune tellers, horoscopes, fraternity oaths, vegetarianism, yoga, self-hypnosis, relaxation tapes, acupuncture, biofeedback, fantasy role-playing games, adultery, homosexuality, pornography, judo, karate, and rock music. Dr. Brown states that the rock music "was a carefully masterminded plan by none other than Satan himself." The ideas expressed in this book may seem extreme and even humorous. This book, however, has been listed as serious recommended reading in law enforcement training material on this topic.

In books, lectures, handout material, and conversations, the author has heard all of the following referred to as satanism:


Church of Satan Stoner Gangs New Age
Ordo Templi Orientis Heavy Metal Music Astrology
Temple of Set Rock Music Channeling
Demonology KKK Trancendental Meditation
Witchcraft Nazis Holistic Medicine
Paganism Scientology Buddhism
Santeria Unification Church Hinduism
Voodoo The Way Mormonism
Rosicrucians Hare Krishna Islam
Freemasonry Rajneesh Orthodox Church
Knights Templar Religious Cults Roman Catholicism

At law enforcement training conferences, witchcraft, santeria, and paganism are frequently referred to as forms of satanism. It may be a matter of definition, but these three things are *not* forms of traditional Satanism. The worship of lunar goddesses and nature and the practice of fertility rituals is not satanism. Santeria is a combination of 17th century Roman Catholicism and African paganism. The occult simply refers to the action or influence of supernatural powers or some secret knowledge of them, and it is not the same as Satanism nor is it necessarily evil.

Many individuals define satanism from a totally Christian perspective, using this word to describe the power of evil in the world. With this definition, any crimes, especially those which are particularly bizarre, repulsive, or cruel, can be viewed as satanic in nature. Yet, it is just as difficult to precisely define satanism as it is to precisely define Christianity or any complex spiritual belief system.

What is Ritualistic Crime?

The biggest confusion, however, is over the word ritualistic. During law enforcement training conferences on this topic, ritualistic almost always comes to mean satanic or at least spiritual. Ritual can refer to a prescribed religious ceremony, but in its broader meaning refers to any customarily repeated act or series of acts. The need to repeat these acts can be cultural, sexual, or psychological as well as spiritual.

Cultural rituals could include such things as what a family eats on Thanksgiving Day or when and how presents are opened at Christmas. The initiation ceremonies of fraternities, sororities, gangs, and other social clubs are other examples of cultural rituals.

Since 1972, the author has lectured about sexual ritualism, which is nothing more than repeatedly engaging in an act or series of acts in a certain manner because of *sexual* need. In order to become aroused and/or gratified, a person must engage in the act in a certain way. This sexual ritualism can include such things as the physical characteristics, age, or gender of the victim, the sequence of acts, the bringing or taking of specific objects, and the use of certain words or phrases. This is more than the concept of M.O. (Method of Operation) known to most police officers. M.O. is something done by an offender because of a need. Deviant acts, such as urinating on, defecating on, or even eviscerating a victim, are far more likely to be the result of sexual ritualism than religious or "satanic" ritualism. From a criminal investigative perspective, two other forms of ritualism must be recognized. The Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders (DSM-III-R) defines Obsessive-Compulsive Disorder (OCD) as "repetitive, purposeful, and intentional behaviors that are performed in response to an obsession, or according to certain rules or in a stereotyped fashion." Such compulsive behavior frequently involves rituals.

Although such behavior usually involves noncriminal activity such as excessive hand washing or checking that doors are locked, in some cases this compulsive ritualism can be part of criminal activity. Ritual can also stem from psychotic hallucinations and delusions. A crime can be committed in a precise manner because a voice told the offender to do it that way or because a divine mission required it.

To make this more confusing, cultural, religious, sexual, and psychological ritualism can overlap. Some psychotic people engage in excessive religiosity and hear the voice of God or Satan telling them to do things of a religious nature. Psychopathic offenders who feel little, if any, guilt over their crimes may need little justification for their antisocial behavior. As human beings, however, they may have fears, concerns and anxiety over getting away with their criminal acts. It is difficult to pray to God for success in doing things that are against His Commandments.

A negative spiritual belief system may fulfill their human need for assistance from and belief in a greater power. Compulsive ritualism (e.g. excessive cleanliness or fear of disease) can be introduced into sexual behavior. Even many "normal" people have a need for order and predictability and therefore may engage in family or work rituals. Under stress or in times of change, this need for order and ritual may increase.

Ritualistic crime may fulfill the cultural, spiritual, sexual and psychological needs of an offender. The ritual behavior may also fulfill basic criminal needs to manipulate victims, get rid of rivals, send a message to enemies, and intimidate co- conspirators.

The important point for the criminal investigator is to realize that most criminal ritualistic behavior is not motivated simply by satanic or religious ceremonies. At some conferences, presenters have attempted to make a big issue of distinguishing between "ritual," "ritualized," and "ritualistic" abuse of children. These subtle distinctions, however, seem to be of no significant value to the criminal investigator.

What is Ritualistic Abuse of Children?

It is not an easy question to answer. Most people today use the term to refer to abuse of children that is part of some evil spiritual belief system, which almost by definition must be satanic.

Dr. Lawrence Pazder, author of 'Michelle Remembers', defines ritualized abuse of children as "repeated physical, emotional, mental, and spiritual assaults combined with a systematic use of symbols and secret ceremonies designed to turn a child against itself, family, society, and God." He also states that "the sexual assault has ritualistic meaning and is not for sexual gratification."

This definition may have value for academics, sociologists, and therapists, but it creates potential problems for law enforcement. Certain acts engaged in with children (kissing, touching, appearing naked, etc.) may be criminal if performed for sexual gratification. If the ritualistic acts were in fact performed for spiritual indoctrination, potential prosecution can be jeopardized. The mutilation of a baby's genitals for sadistic sexual pleasure is a crime. The circumcision of a baby's genitals for religious reasons is most likely NOT a crime. The intent of the acts is important for criminal prosecution.

The author has been unable to precisely define ritualistic abuse and prefers not to use the term. It is confusing, misleading, and counterproductive. Certain observations, however, are important for investigative understanding.

Not all spiritually motivated ritualistic activity is satanic. Santeria, witchcraft, voodoo, and most religious cults are not satanism. In fact, most spiritually or religiously-based abuse of children has nothing to do with satanism. Most child abuse that could be termed ritualistic by various definitions is probably physical and psychological rather than sexual in nature.

Not all such ritualistic activity with a child is a crime. Almost all parents with religious beliefs indoctrinate their children into that belief system. Is circumcision for religious reasons child abuse? Does having a child kneel on a hard floor reciting the rosary constitute child abuse? Does having a child chant a satanic prayer or attend a black mass constitute child abuse? Does a religious belief in corporal punishment constitute child abuse? Does group care of children in a commune or cult constitute child abuse? Does the fact that any acts in question were performed with parental permission affect the nature of the crime? Many ritualistic acts, whether satanic or not, are simply not crimes.

When a victim describes and investigation corroborates what sounds like ritualistic activity, several possibilities must be considered. The ritualistic activity may be part of the excessive religiosity of a mentally ill, psychotic offender. It may be a misunderstood part of sexual ritualism. The ritualistic activity may be incidental to any real abuse. The offender may be involved in ritualistic activity with a child and also may be abusing a child, but one may have little or nothing to do with the other.

The offender may be deliberately engaging in ritualistic activity with a child as part of child abuse. The motivation, however, may be not to indoctrinate the child into a belief system, but to lower the inhibitions of, to control and manipulate, and/or to confuse the child. In all the turmoil over this issue, it would be a very effective strategy for any child molester to deliberately introduce ritualistic elements into his crime to confuse the child and therefore the criminal justice system.

The ritualistic activity and the child abuse may be integral parts of some spiritual belief system. In that case, the greatest risk is to the children of the practitioners. But this is true of all cults, not just satanic cults. A high potential of abuse exists for any children raised in a group isolated from the mainstream of society, especially if the group has a charismatic leader whose orders are unquestioned and blindly obeyed by the members. Sex, money, and power are most often the main motivations of the leaders of such cults.

What Makes a Crime Satanic, Occult, or Ritualistic?

Some would answer that it is the spiritual beliefs of, or the membership in, a cult or "church" by the perpetrator. If that is the criteria, why not label the crimes committed by Protestants, Catholics, and Jews in the same way? Are the atrocities of Jim Jones, in Guyana, Christian crimes?

Some would answer that it is the presence of certain symbols in the possession or home of the perpetrator. What does it mean then to find a crucifix, Bible, rosary, etc., in the home or possession of a bank robber, embezzler, child molester, or murderer? If different criminals possess the same symbols, are they necessarily part of one big conspiracy?

Others would answer that it is the presence of certain symbols such as pentagrams, inverted crosses, and 666 at the crime scene. What does it mean then to find a cross spray painted on a wall or carved into the body of a victim? What does it mean for a perpetrator to leave a Bible tied to his murder victim? What about the possibility that an offender deliberately left such symbols to make it look like a "satanic" crime?

Some would argue that it is the bizarrenenss or cruelness of the crime: body mutilation, amputation, drinking of blood, eating of flesh, use of urine or feces. Does this mean that all individuals involved in lust murder, sadism, anthropophagy, urophilia, and coprophilia are satanists or occult practitioners? What does this say about the bizarre crimes of psychotic killers such as Ed Gein or Richard Trenton Case, both of whom mutilated their victims as part of their psychotic delusions?

A few might even answer that it is the fact that the crime was committed on a date with satanic or occult significance (Halloween, May Eve, etc.) or the fact that the perpetrator claims that Satan told him to commit the crime. What does this mean for crimes committed on Thanksgiving or Christmas? What does this say about crimes committed by perpetrators who claim that God or Jesus told them to do it? One note of interest is the fact that in handout and reference material collected by the author, the number of dates with satanic or occult significance ranges from 8 to 110.

This is compounded by the fact that it is sometimes stated that satanists can celebrate these holidays on several days on either side of the official date or that the birthday of a practitioner can be a holiday. The exact names and exact dates of the holidays and the meaning of symbols listed may also vary depending on who prepared the material. The handout material is often distributed without indentifying the author or documenting the original source of the information. It is then frequently photocopied by attendees and passed on to other police officers with no one really knowing who says it is valid or from where it came.

Most, however, would probably answer that what makes a crime satanic, occult, or ritualistic is the motivation for the crime. It is a crime that is spiritually motivated by a religious belief system. How then do we label the following true crimes?

a. Parents defy a court order and send their children to an unlicensed Christian school.

b. Parents refuse to send their children to any school because they are waiting for the second coming of Christ.

c. Parents beat their child to death because he or she won't follow their Christian beliefs.

d. Parents violate child labor laws because they believe the Bible requires such work.

e. Individuals bomb an abortion clinic or kidnap the doctor because their religious belief system says abortion is murder.

f. A child molester reads the Bible to his victims in order to justify his sex acts with them.

g. Parents refuse life-saving medical treatment for a child because of their religious beliefs.

h. Parents starve and beat their child to death because their minister said the child was possessed by demonic spirits.

Some people would argue that the Christians who committed the above crimes misunderstood and distorted their religion while satanists who commit crimes are following theirs. But who decides who is misinterpreting a religious belief system? The individuals who committed the above-described crimes believed that they were following their religion as they understood it. Religion was and is used to justify such things as the Crusades, the Inquisition, Apartheid, segregation, violence in Northern Ireland, India, and Lebanon.

Who decides exactly what "satanists" believe? In this country, we can't agree on what Christians believe. At many law enforcement conferences 'The Satanic Bible' is used for this, and it is often contrasted or compared with the Christian Bible. 'The Satanic Bible' is, in essence, a 150-page paperback book written by one man in 1969. To compare it to a book written by over 30 authors over a period of thousands of years is ridiculous, even ignoring the possibility of Divine revelation in the Christian Bible. What satanists believe certainly isn't limited to other peoples' interpretation of a few books. More importantly, it is subject to some degree of interpretation by individual believers just as Christianity is.

The fact is that far more crime and child abuse has been committed in the name of God, Jesus, and Mohammed than has ever been committed in the name of Satan. Most people don't like that statement, but few can argue with it.

Although defining a crime as satanic, occult, or ritualistic would probably involve a combination of the criteria set forth above, the author has been unable to clearly define such a crime. Each potential definition presents a different set of problems when measured against an objective, rational, and constitutional perspective. Each offender in a group may have a different motivation for the crime. The author has discovered that the *facts* of so called "satanic crimes" are often significantly different from what is described at law enforcement training conferences or in the media. The actual involvement of satanism or the occult in these cases usually turns out to be secondary, insignificant, or nonexistent.

The Law Enforcement Perspective

The perspective with which one looks at satanic, occult, or ritualistic crime is extremely important. Sociologists, therapists, religious leaders, parents, and just plain citizens each have their own valid concerns and views about this issue. This discussion, however, will deal ONLY with the law enforcement perspective.

The law enforcement perspective must focus on crime and clearly recognize that just because an activity is "satanic" does not necessarily mean it is a crime or that it is not a legitimate religious practice protected by the First Amendment. Within the personal religious belief system of a law enforcement officer, Christianity may be good and satanism evil. Under the Constitution, however, both are neutral.

This is an important, but difficult, concept for many law enforcement officers to accept. They are paid to uphold the Constitution and enforce the penal code, not the Ten Commandments.

The apparent increasing numbers of teenagers and some adults dabbling in satanism and the occult may be cause for concern for parents, school officials, and society. What, however, law enforcement can or should do about it is another matter. Police interference with free exercise of constitutional rights potentially creates major problems and conflicts.

What is the justification for law enforcement officers giving presentations on satanism and the occult to citizen groups, PTA's or school assemblies? Is it public relations, a safety program, crime prevention? If it is crime prevention, how much crime can be linked to satanic or occult activity? The author is not suggesting that such presentations should never be done but only that law enforcement agencies should carefully consider the legal implications and the justification. Is the fact that satanism or the occult is or can be a negative influence on some people enough justification for such law enforcement intervention?

When you combine an emotional issue such as the sexual abuse of children with an even more emotional issue such as people's religious beliefs, it is difficult to maintain objectivity and remember the law enforcement perspective. Some police officers may even feel that all crime is caused by evil, all evil is caused by Satan, and therefore, all crime is satanic crime. This may be a valid religious perspective, but it is of no value in the investigation of crime.

Many of the police officers who lecture on satanic or occult crime do not even investigate such cases. Their presentations are more a reflection of their personal religious beliefs than documented investigative information. In the United States, they are entitled to this personal perspective, but introducing themselves as police officers and then speaking as religious advocates causes confusion. As difficult as it might be, police officers must separate the religious and law enforcement perspectives when they are lecturing or investigating in their official capacities as law enforcement officers. Many law enforcement officers begin their presentations by stating that they are not addressing or judging anyone's religious beliefs, and then proceed to do exactly that.

Some police officers have resigned rather than curtail or limit their involvement in this issue as ordered by their departments. Maybe such officers deserve credit for recognizing that they could no longer keep the perspectives separate.

Law enforcement officers who believe that the investigation of satanic/occult crime puts them in conflict with supernatural forces of evil should probably not be assigned to these cases.

If, however, such officers must be or are assigned, they will need the power of their own spiritual belief system in order to deal with the superstition and religious implications of these cases. The religious beliefs of officers should provide spiritual strength and support for them, but not affect the objectivity and professionalism of the investigation.

The law enforcement perspective requires avoiding the paranoia that has crept into this issue and into some of the law enforcement training conferences. Paranoia is characterized by the gradual development of an intricate, complex, and elaborate system of thinking based on and often proceeding logically from misinterpretation of an actual event. It typically involves hypervigilance over the perceived threat, the belief that danger is around every corner, and the willingness to take up the challenge and do something about it. Another very important aspect of this paranoia is the belief that those who do not recognize the threat are evil and corrupt. In this extreme view, you are either with them or against them. You are either part of the solution or part of the problem.

Concern over satanic crime and ritualistic abuse of children is a very polarizing issue. After one presentation on this topic, a student wrote in a critique that the author was obviously an "agnostic cultist." The term "clean" is sometimes used to refer to law enforcement officers who have not been infiltrated by the satanists. Does the fact that some police officers or military personnel practice satanism or paganism mean that law enforcement and the military have been infiltrated? The word "infiltrated" is only used when talking about an unpopular spiritual belief system. Protestants, Catholics, and Jews don't "infiltrate" the police and military.

Overzealousness and exaggeration motivated by the religious fervor of those involved in law enforcement training is more acceptable than that motivated by ego and profit. Some people are deliberately distorting and hyping this issue for personal notoriety and profit. Satanic and occult crime has become a growth industry. Speaking fees, books, video and audio tapes, prevention material, television and radio appearances all bring ego and financial rewards.

Law enforcement officers must be objective fact finders. It is not their job to *believe* the children. It is their job to *listen* to the children. The law enforcement perspective can't ignore the lack of physical evidence (no bodies or even hairs, fibers, or fluids left by violent murders); the difficulty in successfully committing a large-scale conspiracy crime (the more people involved in any crime conspiracy, the harder it is to get away with it); and human nature (intragroup conflicts resulting in individual self-serving disclosures are bound to occur in any group involved in organized kidnapping, baby breeding and human sacrifice). When and if members of a destructive cult commit murders, they are bound to make mistakes, leave evidence, and eventually make admissions in order to brag about their crimes or to reduce their legal liability.

Bizarre crime and evil can occur without organized satanic activity. The law enforcement perspective requires that we distinguish between what we know and what we're not sure of.

The facts are:

a. Some individuals believe in and are involved in satanism and the occult.
b. Some of these individuals commit crime.
c. Some groups of individuals share this belief and involvement in satanism and the occult.
d. Some of these groups commit crime together.

The unanswered questions are:
a. What is the connection between the belief system and the crimes committed?
b. Is there some organized conspiracy of satanic and occult believers responsible for inter-related serious crime (e.g., molestation, murder)?

After all the hype and hysteria is put aside, the realization sets in that most satanic/occult activity involves the commission of NO crimes, and that which does, usually involves the commission of relatively minor crimes such as trespassing, vandalism, cruelty to animals, or petty thievery. The law enforcement problems most often linked to satanic or occult activity are:

1. Vandalism
2. Desecration of churches and cemeteries
3. Thefts from churches and cemeteries
4. Teenage gangs
5. Animal mutilations
6. Teenage suicide
7. Child abuse
8. Kidnapping
9. Murder and human sacrifice

Valid evidence shows some "connection" between satanism and the occult and the first six problems set forth above. The "connection" to the last three problems is far more uncertain. Even in those areas where there seems to be a "connection," the nature of the connection needs to be explored. The author's experience indicates that involvement in satanism and the occult is a justification for crime, not a motivation for crime. A teenager's excessive involvement in satanism and the occult is usually a symptom of a problem and not the cause of a problem. Blaming satanism for a teenager's vandalism, theft, suicide, or even act of murder is oversimplifying a complex problem.

The law enforcement investigator must objectively evaluate the legal significance of any criminal's spiritual belief system.

In most cases, including those involving satanists, it will have little or no legal significance. If a crime is committed as part of a spiritual belief system, it should make no difference which belief system it is. The crime is the same whether a child is abused or murdered as part of a Christian, Hare Krishna, Moslem, or any other belief system. We generally don't label crimes with the name of the perpetrator's religion. Why then are the crimes of child molesters, rapists, sadists, and murderers who happen to be involved in satanism and the occult labeled as satanic or occult crimes? If criminals use a spiritual belief system to rationalize and justify or to facilitate and enhance their criminal activity, should the focus of law enforcement be on the belief system or on the criminal activity?

Several documented murders have been committed by individuals involved in one way or another in satanism or in the occult. In some of these murders, the perpetrator has even introduced elements of the occult (e.g., satanic symbols at crime scene).

Does that automatically make these satanic murders? It is the author's opinion that the answer is no. Ritualistic murders committed by serial killers or sexual sadists are not necessarily satanic or occult murders. Ritualistic murders committed by psychotic killers who hear the voice of satan are no more satanic murders than murders committed by psychotic killers who hear the voice of Jesus are Christian murders.

Rather, a satanic murder can be defined as one committed by two or more individuals who rationally plan the crime and whose PRIMARY motivation is to fulfill a prescribed satanic ritual calling for the murder. By this definition, the author has been unable to identify even one documented satanic murder in the United States. Although such murders may have and can occur, they appear to be few in number. In addition, the commission of such killings would probably be the beginning of the end for such a group. It is highly unlikely that they could continue to kill several people, every year, year after year, and not be discovered.

A brief typology of satanic and occult practitioners is helpful in evaluating criminal activity. The following typology is adapted from the investigative experience of Officer Sandi Gallant of the San Francisco Police Department, who began to study the criminal aspects of occult activity long before it became popular. No typology is perfect, but the author uses this typology because it is simple and offers investigative insights.

The typology divides satanic practitioners into three categories. Practitioners in any of these three categories can participate in satanic/occult activity alone or in groups.

1. Youth Subculture -- Most teenagers involved in fantasy role-playing games, heavy metal music, or satanism and the occult are going through a stage of adolescent development and commit no significant crimes. The teenagers who have more serious problems are usually those from dysfunctional families or those who have poor communication within their families. These troubled teenagers turn to satanism and the occult to overcome a sense of alienation, to obtain power and/or to justify their antisocial behavior. For these teenagers, it is the symbolism, not the spirituality, that is important.

It is either the psychopathic or the oddball, loner teenager who is the most likely to get into serious trouble. Extreme involvement in the occult is a symptom of a problem, not the cause. This is not to say, however, that satanism and the occult isn't a strong negative catalyst for a troubled teenager.

Probably the worst thing, however, that society could do about this problem is to hysterically warn teenagers to avoid this "mysterious, powerful and dangerous" thing called satanism. This approach will drive many teenagers right to it. Some rebellious teenagers will do whatever will most shock and outrage society in order to flaunt their rejection of society.

2. Dabblers (Self-styled) - For these practitioners, there is little or no spiritual motivation. They mix satanism, witchcraft and paganism. Symbols mean whatever they want them to mean. Molesters, rapists, drug dealers and murders may dabble in the occult and may commit their crimes in a ceremonial or ritualistic way. This category has the potential to be the most dangerous, and most of the "satanic" killers fall into this category.

Again, this extreme involvement in satanism and the occult is a symptom of a problem and a rationalization and justification of antisocial behavior. Satanic/occult practices (as well as those of other spiritual belief systems) can be used as a mechanism to facilitate criminal objectives.

3. Traditional (Orthodox, Multigenerational) - These are the true believers. They are usually very careful of outsiders. Because of constitutional issues, such groups are difficult for law enforcement to penetrate.

Although there is much we don't know about these groups, as of now there is little or no hard evidence that they are involved in serious, organized criminal activity.

In addition, instead of being self-perpetuating master crime conspirators, true believers probably have a similar problem with their teenagers rebelling against their belief system.

Many police officers ask what to look for during the search of the scene of suspected satanic activity. The answer is simple: look for evidence of a crime. A pentagram is no more criminally significant than a crucifix unless it corroborates a crime or a criminal conspiracy. If a victim's description of the location or the instruments of the crime includes a pentagram, then the pentagram would be evidence. But the same would be true if the description included a crucifix. In spite of what is sometimes said or suggested at law enforcement training conferences, police have no authority to seize any satanic or occult paraphernalia they might see during a search. A legally valid reason must exist for doing so. It is not the job of law enforcement to prevent satanists from engaging in noncriminal beliefs or rituals.

Conclusions

There must be a middle ground in this issue. Concern about satanic or occult activity should not be a big joke limited to religious fanatics. On the other hand, law enforcement is not now locked in a life-and-death struggle against the supernatural forces of ancient evil. Law enforcement officers need to know something about satanism and the occult in order to properly evaluate their possible connections to the motivations for criminal activity. They must know when and how beliefs, symbols, and paraphernalia can be used to corroborate criminal activity. From a community relations perspective, they must also learn to respect spiritual beliefs that may be different or unpopular but that are not illegal. The focus must be on the objective investigation of violations of criminal statutes.

Until hard evidence is obtained and corroborated, the American people should not be frightened into believing that babies are being bred and eaten, that 50,000 missing children are being murdered in human sacrifices, or that satanists are taking over America's day care centers. No one can prove with absolute certainty that such activity has NOT occurred. The burden of proof, however, as it would be in a criminal prosecution, is on those who claim that it has occurred. As law enforcement agencies evaluate and decide what they can or should do about satanic and occult activity in their communities, they might want to also consider how to deal with the hype and hysteria of the "anti- satanists." The overreaction to the problem can clearly be worse than the problem.

In general, the law enforcement perspective can best be maintained by investigators repeatedly asking themselves what they would do if the acts in question were part of Protestant, Catholic or Jewish activity. If a law enforcement agency wants to evaluate the group spiritual framework within which a crime is committed, it is more appropriate, accurate, and objective to refer to such crimes as cult crimes rather than as satanic, occult, or ritualistic crimes. The "Sects, Cults and Deviant Movements" seminar put on by The Institute of Police Technology and Management at the University of North Florida in Jacksonville, Florida, is a good example of this more objective, broad-based approach. Satanic cults have no more law enforcement significance than many other potentially destructive cults that exist in this country.
Behavioral Science Instruction and Research Unit FBI Academy Quantico, Virginia 22135 June 1989